Prisimenant vaikystę…

(…) Ko gi (paklauskit save) būtų verta vienatvė, jeigu ji nebūtų didi; yra tik viena vienatvė, ir ji yra ir nelengva nešti, ir mažne visiems kartais ateina tokių valandų, kai jie mielu noru iškeistų ją į kokį nors net kažin kaip banalų ir pigų bendrumą į regimybę menko sutarimo su pirmu pasitaikiusiu, labiausiai to nevertu… Bet galbūt tai kaip tik tos valandos, kada vienatvė auga; juk jos augimas yra skausmingas kaip berniukų augimas ir liūdnas kaip pavasarių pradžia. Tačiau tai neturi Jūsų išmušti iš kelio. Juk reikia tik vieno: vienatvės, didžios vidinės vienatvės. Nueiti į save ir valandų valandas su niekuo nesusitikti – štai ką privalu pasiekti. Būti vienišam, kaip buvau vienišas vaikystėje, kai suaugusieji vaikščiojo aplink, susipynę su daiktais, kurie regėjosi svarbūs ir dideli, nes didieji atrodė tokie užsiėmę, o tu visai nesupratai, ką jie veikia.

O kai vieną dieną pamatai, kad jų užsiėmimai skurdūs, kad jų profesijos sustabarėjusios ir nebesusijusios su gyvenimu, – kodėl gi ir toliau nežiūrėti į visa tai kaip vaikui ir tarytum į svetimą dalyką iš savo pasaulio gelmių, iš savo vienatvės erdvių, kuri pati yra triūsas ir rangas, ir profesija? Kam gi neišmintingą vaiko nesupratimą keisti į gynybą, ir panieką, – juk nesupratimas – tai vienišumas, o gindamasis ir niekindamas tu gausini tai, nuo ko šitomis priemonėmis mėgini atsiriboti.

[Raineris Marija Rilkė. Laiškai jaunam poetui]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Prisimenant vaikystę…

(…) Ko gi (paklauskit save) būtų verta vienatvė, jeigu ji nebūtų didi; yra tik viena vienatvė, ir ji yra ir nelengva nešti, ir mažne visiems kartais ateina tokių valandų, kai jie mielu noru iškeistų ją į kokį nors net kažin kaip banalų ir pigų bendrumą į regimybę menko sutarimo su pirmu pasitaikiusiu, labiausiai to nevertu… Bet galbūt tai kaip tik tos valandos, kada vienatvė auga; juk jos augimas yra skausmingas kaip berniukų augimas ir liūdnas kaip pavasarių pradžia. Tačiau tai neturi Jūsų išmušti iš kelio. Juk reikia tik vieno: vienatvės, didžios vidinės vienatvės. Nueiti į save ir valandų valandas su niekuo nesusitikti – štai ką privalu pasiekti. Būti vienišam, kaip buvau vienišas vaikystėje, kai suaugusieji vaikščiojo aplink, susipynę su daiktais, kurie regėjosi svarbūs ir dideli, nes didieji atrodė tokie užsiėmę, o tu visai nesupratai, ką jie veikia.

O kai vieną dieną pamatai, kad jų užsiėmimai skurdūs, kad jų profesijos sustabarėjusios ir nebesusijusios su gyvenimu, – kodėl gi ir toliau nežiūrėti į visa tai kaip vaikui ir tarytum į svetimą dalyką iš savo pasaulio gelmių, iš savo vienatvės erdvių, kuri pati yra triūsas ir rangas, ir profesija? Kam gi neišmintingą vaiko nesupratimą keisti į gynybą, ir panieką, – juk nesupratimas – tai vienišumas, o gindamasis ir niekindamas tu gausini tai, nuo ko šitomis priemonėmis mėgini atsiriboti.

[Raineris Marija Rilkė. Laiškai jaunam poetui]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code