Taigi mano būsena ir išgyvenimų ratas buvo toks: pirma, – sunkaus sielvarto patirtis, antra – sąmoningas siekimas tą sielvartą įveikti, troškimas švarios dermės su likimu. Maždaug taip sprendė mano sąmonė arba bent pirmas balsas joje. Antras balsas, tylesnis, bet žemesnis ir aidesnis, kitaip vaizdavo situaciją. Šis balsas (kurį aš pirmą išgirdau sapnuodamas per miegą aiškų, nors ir tolimą) nelaikė kančios neteisia, o energingą dvasios siekimą tobulėti – teisiu, bet padalijo ir teisumą, ir neteisumą abiem. Tas antrasis balsas dainavo apie kančios saldybę, dainavo apie jos būtinumą, jis nenorėjo nė žinoti apie kančios įveikimą ir panaikinimą, o tik apie jos pagilinimą ir įkvėpimą.

Pirmas balsas, šiurkščiai išvertus žodžius, bylojo maždaug šitaip: „Skausmas yra skausmas, nėr ko čia derėtis. Jis skaudina. Jis kankina. Yra jėgų, kurios gali įveikti skausmą. Tad ir ieškok tų jėgų, ugdyk jas, lavink, apsiginkluok jomis! Būtum kvailys ir nupeipėlis, jei geistum amžinai kentėti ir kentėti“.

O antrasis balsas, šiurkščiai išvertus, bylojo maždaug taip: „Skausmas tik todėl skaudina, kad tu jo bijai. Skausmas tik todėl skaudina, kad tu jį koneveiki. Jis tave persekioja vien todėl, kad tu jo vengi. Tu neturi vengti, neturi koneveikti, neturi bijoti. Tu turi mylėti. Tu juk pats viską žinai, širdies gilumoje puikiai žinai, kad yra tik vienas vienintelis burtas, viena vienintelė jėga, vienas vienintelis išganymas ir viena vienintelė laimė ir kad ji vadinasi mylėti. Todėl mylėk skausmą! Nesipriešink jam, nebėk nuo jo! Paragauk, kokia saldi jo šerdis, atsiduok jam, priimk jį be pasibjaurėjimo! Tik tavo bjaurėjimasis skaudina, šiaip niekas. Kančia nėra kančia, mirtis nėra mirtis, jeigu tu nepadarai jų tokių! Kančia yra nuostabiausia muzika – kuomet į ją įsiklausai. Bet tu juk niekad neįsiklausai, tu juk visad ausyse nešioji kitą, savo paties, aikštingą muziką ir toną, kurių tu nenori atsisakyti ir prie kurios nedera kančios muzika. Paklausyk manęs! Paklausyk manęs ir prisimink: kančia yra niekas, kančia yra chimera! Tik tu pats ją sukuri, tik tu pats save skaudini!“

Greta kančios ir išganymo noro ir tiedu balsai nuolat kivirčijosi ir nesutarė. Pirmasis, sąmonei artimesnis, turėjo daug pliusų. Miglotai pasąmonės karalystei jis priešpriešino aiškumą. Jo pusėje buvo autoritetai, buvo Mozė ir pranašai, tėvas ir motina, buvo mokykla, Kantas ir Fichtė. Antrasis skambėjo iš toliau, tarsi iš pasąmonės ir iš pačios kančios. Jis nekūrė salos chaose, nekūrė šviesos tamsybėje. Jis pats buvo tamsus, pats buvo pirmykštis pagrindas.

[Hermanas Hesė. Esė „Keli dienoraščio puslapiai“]

Taigi mano būsena ir išgyvenimų ratas buvo toks: pirma, – sunkaus sielvarto patirtis, antra – sąmoningas siekimas tą sielvartą įveikti, troškimas švarios dermės su likimu. Maždaug taip sprendė mano sąmonė arba bent pirmas balsas joje. Antras balsas, tylesnis, bet žemesnis ir aidesnis, kitaip vaizdavo situaciją. Šis balsas (kurį aš pirmą išgirdau sapnuodamas per miegą aiškų, nors ir tolimą) nelaikė kančios neteisia, o energingą dvasios siekimą tobulėti – teisiu, bet padalijo ir teisumą, ir neteisumą abiem. Tas antrasis balsas dainavo apie kančios saldybę, dainavo apie jos būtinumą, jis nenorėjo nė žinoti apie kančios įveikimą ir panaikinimą, o tik apie jos pagilinimą ir įkvėpimą.

Pirmas balsas, šiurkščiai išvertus žodžius, bylojo maždaug šitaip: „Skausmas yra skausmas, nėr ko čia derėtis. Jis skaudina. Jis kankina. Yra jėgų, kurios gali įveikti skausmą. Tad ir ieškok tų jėgų, ugdyk jas, lavink, apsiginkluok jomis! Būtum kvailys ir nupeipėlis, jei geistum amžinai kentėti ir kentėti“.

O antrasis balsas, šiurkščiai išvertus, bylojo maždaug taip: „Skausmas tik todėl skaudina, kad tu jo bijai. Skausmas tik todėl skaudina, kad tu jį koneveiki. Jis tave persekioja vien todėl, kad tu jo vengi. Tu neturi vengti, neturi koneveikti, neturi bijoti. Tu turi mylėti. Tu juk pats viską žinai, širdies gilumoje puikiai žinai, kad yra tik vienas vienintelis burtas, viena vienintelė jėga, vienas vienintelis išganymas ir viena vienintelė laimė ir kad ji vadinasi mylėti. Todėl mylėk skausmą! Nesipriešink jam, nebėk nuo jo! Paragauk, kokia saldi jo šerdis, atsiduok jam, priimk jį be pasibjaurėjimo! Tik tavo bjaurėjimasis skaudina, šiaip niekas. Kančia nėra kančia, mirtis nėra mirtis, jeigu tu nepadarai jų tokių! Kančia yra nuostabiausia muzika – kuomet į ją įsiklausai. Bet tu juk niekad neįsiklausai, tu juk visad ausyse nešioji kitą, savo paties, aikštingą muziką ir toną, kurių tu nenori atsisakyti ir prie kurios nedera kančios muzika. Paklausyk manęs! Paklausyk manęs ir prisimink: kančia yra niekas, kančia yra chimera! Tik tu pats ją sukuri, tik tu pats save skaudini!“

Greta kančios ir išganymo noro ir tiedu balsai nuolat kivirčijosi ir nesutarė. Pirmasis, sąmonei artimesnis, turėjo daug pliusų. Miglotai pasąmonės karalystei jis priešpriešino aiškumą. Jo pusėje buvo autoritetai, buvo Mozė ir pranašai, tėvas ir motina, buvo mokykla, Kantas ir Fichtė. Antrasis skambėjo iš toliau, tarsi iš pasąmonės ir iš pačios kančios. Jis nekūrė salos chaose, nekūrė šviesos tamsybėje. Jis pats buvo tamsus, pats buvo pirmykštis pagrindas.

[Hermanas Hesė. Esė „Keli dienoraščio puslapiai“]