Daugialypė asmenybė

„Dvilypė asmenybė“: Ar egzistuoja tokia liga, kiek ji išplitusi ir kaip gydytojai diagnozuoja disociacijos sutrikimą?

Disociatyvus tapatybės sutrikimas (arba skilimas į kelias asmenybes) suprantamas kaip psichikos sutrikimų kompleksas: dalinis atminties praradimas, pažeistas suvokimas, asmeninio identiteto jausmo praradimas, kuris veda į tai, kad žmogaus asmenybė skyla. Dėl to susidaro įspūdis, kad viename žmoguje egzistuoja kelios asmenybės, kurios gali būti skirtingos lyties, skirtingo amžiaus ar socialinio statuso, charakterio. Paprasčiau tariant, tai vadinama susidvigubinusia asmenybe, nors vienas žmogus gali apimti daug didesnį skaičių „personažų“.

Šis sutrikimas laikomas gana retu ir kelia diskusinį teisingumo klausimą šios diagnozės atžvilgiu.

Koncepcijos istorija ir kritika

Šio sutrikimo aprašymas turi gana ilgą istoriją. Pirmąjį disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejį aprašė XVI amžiuje Šveicarijos gydytojas, filosofas ir alchemikas Paracelsus. Jo darbuose išliko aprašymai apie moterį, kuri manė, kad iš jos kažkas vagia pinigus, kai iš tikrųjų pinigus leido jos antroji asmenybė, apie kurią ji nieko nežinojo.

Mūsų laikais įsiplieskusį susidomėjimą šiai problemai daugiausia lemia integracijos intencija: ši tema dažnai figūruoja meniniuose filmuose, galime prisiminti, kad ir tą patį „Kovos klubą“ (David Fincher , Fight Club, 1999).

David Fincher , Fight Club, 1999

Plačiai žinoma Daniel‘io Keyes‘o knyga „Kelios mintys apie Billy Milligan“ („The Minds of Billy Milligan“), kuri remiasi tikra istorija apie žmogų, kuris turėjo dvidešimt keturias skirtingas asmenybes.

Šie faktai veda link to, kad pastaraisiais metais tarp dalies specialistų vyrauja nuomonė apie jatrogeninį (t.y. aktyviai išprovokuotą intensyvią, sustiprėjusią psichoterapeutų veiklą, kuria jie aktyviai populiarina šio sutrikimo temą, taip pritraukdami naujus klientus ir didindami savo pajamas) pobūdį šiai patologijai atsirasti. Be to, klinikinis patikimumas šio sutrikimo gali būti abejotinas ir todėl, kad beveik visi aprašyti atvejai yra glaudžiai susiję su teisine praktika ir teismine-psichiatrine ekspertize. Pavyzdžiui, amerikietė Juanita Maxwel turėjo šešias asmenybes, iš kurių viena nužudė senyvo amžiaus moterį.

Juanita Maxwel

Rezultate, Juanita buvo išsiųsta gydytis į psichiatrijos ligoninę.

Diagnozavimas

Diagnozuojant daugialypės asmenybės sutrikimą pirmiausia būtina atskirti jį nuo kitų disociacijos sutrikimų, tokių kaip vengimo reakcija arba psichogeninė amnezija. Žinoma, yra atvejų, kai susidvigubinusi asmenybė yra tik fantazijos žaismas, o ne liga, nes išties yra asmenų linkusių reaguoti tokiu būdu į savo gyvenimo įvykius. Teisminėje-psichiatrinėje praktikoje gali pasitaikyti imitacijos atvejų.

Kas liečia labiau gilesnes patologijas, tarkime šizofreniją, diagnozė turėtų būti labiau diferencijuojama. Šizofrenija sergantys žmonės dažnai tiki daugeliu skirtingų savo egzistavimu. Tiesą sakant, šizofrenija – tai ir yra asmenybės skilimas. Bet čia svarbu atkreipti dėmesį, kad mes tiriame giluminius psichinius mechanizmus, kurie gali sukelti daugialypės asmenybės sutrikimą, tai yra disociacijos reiškinį – skylimą. O šizofrenija turi skylimo reiškinį, kai pats asmens branduolys sunaikinamas, taip pat šis atvejis visada pasižymi dar aibe kitais fenomenais: mąstymo pažeidimais, haliucinacijomis.

Be to, diagnozuojant būtinai turi būti atmestas įmanomas disociacijos sutrikimo simptomų ryšys su narkotikų ar alkoholio vartojimu, nes šiais atvejais gali būti patologinį procesą veikiantys visiškai kiti, egzogeniniai mechanizmai. Kai kurios psichoaktyvios medžiagos taip ir vadinamos – sukeliančios „disociatyvų“ efektą, pakeičiančiomis sąmonę.

Kokiu būdu diagnozuojamas daugialypės asmenybės sutrikimas? Kas yra daroma, be klinikinių stebėjimų ir anketų? Visų pirma, taikomas hipnozės metodas, o iš medicininių metodų – amytal-kofeinu surikdymas. Tai atlieka diagnostikos vaidmenį: žmogus yra panardinamas į ypatingą būseną, kuomet surikdoma smegenų požievio veikla, atsakinga už kasdienio gyvenimo struktūrą. Pacientas būdamas euforijoje, atsipalaidavęs, pateikia apie save informaciją, kuri buvo anksčiau neprieinama arba dėl psichogeninės amnezijos ar represijos, arba sąmoningai ją slėpė. Šie metodai gali būti naudojami ne tik diagnostikos, bet ir terapiniais tikslais (pvz., pacientams su katatoniniu stuporu). Be medicininių indikacijos tikslų, sutrikdymas plačiai taikomas įvairiose žvalgybos agentūrose, kurios figūruoja „tiesos serumo“ vardu ir tarnauja siekdamos gauti reikalingos (ir teisingos!) informacijos.

Daugialypės asmenybės sutrikimo priežastys

Etiologų nuomone, šio sutrikimo kilmė tapati: numanoma, kad sąlygos veikiančios šios būsenos atsiradimą yra dažniausiai sunkios, trauminės situacijos. Turima omenyje, kad fizinė, seksualinė ar psichologinė prievarta, patirta vaikystėje, tai atidėtas atsakas į psichotraumą. Maždaug 8o proc. pacientų pavyksta išsiaiškinti, kad jų vaikystėje buvo smurto ar inceso epizodai, arba kokios kitos sunkios stresinės situacijos.

Egzistuoja dar vadinamasis asmeninis polinkis. Juk ne kiekvienas žmogus taip reaguoja į smurtą. Ko dar reikia? Tai „lengvatikė“ asmenybė, kuri turi polinkį į disociatyvių reakcijų mechanizmus. Mūsų psichiatrijos tradicijoje tokie asmenys yra laikomi isteriškomis asmenybėmis. Kaip taisyklė, tai paprastai gana demonstratyvūs žmonės, linkę į tam tikrą teatrališkumą, mėgstantys daryti ryškų įspūdį aplinkiniams ir visada būti dėmesio centre. Kai kuriuose tyrimuose pagrindinis dėmesys skiriamas organiniam nervų sistemos nepilnavertiškumui nustatyti. Egzistuoja psichiatrijos stebėjimai, jog 25 proc. pacientams, kuriems nustatyta ši diagnozė, pastebėtas polinkis į elektroencefalogramos anomaliją. Jie turėjo pakitimus, būdingus pacientams sergantiems epilepsija. Todėl, smegenų funkcijų sutrikimas taip pat gali būti veiksniu, kuris veda į disociatyvaus tapatybės sutrikimą.

Kalbant apie klinikinius požymius, tai verta paminėti įdomų faktą: tiriant pacientą, paprastai nebūna aptinkama nieko neįprasto jo psichinėje būklėje, išskyrus kai kuriuos amnezijos momentus (būtent tuos pačius, kuomet viena asmenybė yra pakeičiama kita, o dominuojanti asmenybė neprisimena, kas buvo prieš tai). Paciento asmenybės elgesys gali tiek skirtis, pokyčiai gali būti tokie aštrūs, kad persijungimas įvyksta per kelias sekundes, o amnezija gali pasireikšti tokiais trumpais laiko periodais. Tačiau, dar daugiau, amnezija gali įvykti ne visada: žmogus gali ir prisiminti, kas su juo nutiko, nors aktyvi buvo jo kita asmenybė; gali egzistuoti keletas asmenybių kartu realiu laiku.

Prie įvairios kilmės dichotomijos ir asmenybės išsibarstymo gali priartinti ir eksperimentai su psichodelikais, kurie patys savaime esti disociatyvais. Praėjusio šimtmečio 50-aisiais metais bandėme eksperimentuoti šiais vaistais mokslo tikslais, pavyzdžiui, atkurti šizofrenijos modelį. Bet geruoju tai nesibaigė, žala, kaip rezultatas, viršijo šių eksperimentų naudą, kai kuriuos savanorius, kurie dalyvavo tyrimuose, taip ir nepavyko grąžinti į pirminę būklę.

Daugialypės asmenybės

Šio sutrikimo santykio su kitomis ligomis diapazonas yra labai platus. Kadangi esama kelių asmenybių, jos gali būti protiškai sveikos pačios sau kiekviena atskirai ir kiekviena jų gali turėti arba neturėti tam tikrą patologinį laipsnį. Patologijos gali būti labai skirtingos: nuo nuotaikos ir nerimo sutrikimų iki protinio atsilikimo. Asmenybės taip pat gali skirtis ir kognityviniu funkcionavimu: jos gali turėti skirtingą IQ. Kartais net būna, kad skirtingoms asmenybėms reikalingi skirtingų dioptrijų akiniai, t.y. asmenybės gali pasižymėti ne tik psichologiniais skirtumais, bet ir skirtis fiziologiniais rodikliais.

Siekiant išvengti painiavos tarp asmenybių, joms suteikiami tam tikri vardai arba kažkokios funkcinės charakteristikos, tarkime „Gynėjas“. Atitinkamai, jos gali skirtis ir lytimi, ir tautybe, gali save sieti su skirtingomis šeimomis. Garsus amerikiečių psichoanalitikas Eric Berne iškėlė teoriją, kad kiekvienoje asmenybėje kartu egzistuoja Vaikas, Tėvas ir Suaugęs. Ir mūsų atveju, labai dažnai pasitaiko, kad viena iš subasmenybių susijusi su vaiku, kuriuo kažkas rūpinasi, kurį kažkas apsaugo. Tokiu būdu, apžaidžiamos stresinės situacijos, kurios suveikia kaip gaiduko mechanizmas šiam sutrikimui atsirasti ir išsisukama pakankamai nepavojingu būdu. Norėdamas išvengti nepakeliamos situacijos, žmogus susigalvoja sau keletą vaidmenų, jo psichinis gynybos mechanizmas įveikia šią stresinę situaciją saugiausiu būdu. Persijungimas tarp asmenybių paprastai įvyksta staiga ir dramatiškai, panašiai kaip, jei į metro įliptų vienas asmuo, o stotelėje išliptų jau kitas žmogus. Kažkokie aiškūs, perėjimų iš vienos asmenybės į kitą, mechanizmai nėra nustatyti, taip kaip ir jų apsikeitimo dažnis.

Sergamumo statistika

Atsižvelgiant į bendruosius statistinius duomenis, buvo aprašyta apie keturiasdešimt tūkstančių disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejų. Tačiau šį skaičių sudaro ir daug abejotinų, rimtų, klinikiniu požiūriu, atvejų, kuriais užsiėmė psichoanalitikai, psichoterapeutai ir psichologai, švelniai tariant, nebūdami ekspertais psichopatologijos srityje, ir pagal jų aprašymus sunku atlikti neabejotinas diagnostikos išvadas. Tačiau yra trys šimtai penkiasdešimt oficialiai registruotų istorijų su daugybinės asmenybės sutrikimo diagnoze.

Naujausi tyrimai parodė, kad šis sutrikimas ne toks jau retas, kaip buvo manyta anksčiau. Dažniausi atvejai pasitaiko tarp jaunuolių, paauglystės metu, taip pat šia liga lenkia moterys – 1:10 santykiu. Egzistuoja genetinių tyrimų duomenys, rodantys, kad ši liga gali būti paveldima: artimiausios giminės turi polinkį į tokią patologiją, t. y. pirmos eilės giminaičiai.

Vyrauja nuomonė, ypač Vakaruose, kad šis sutrikimas turėtų būti laikomas ne liga, o normos variantu. Tai tiesiog daugialypės asmenybės egzistencinė būsena, kuri nėra diskomfortiška, nesukelia jokių socialinių pasekmių, nes „asmenybės“ nesikreipia pagalbos, todėl negalima apeliuoti į  jokį priverstinį gydymą. Pavyzdžiui, bestselerio „Kai Triušis staugia“ („When Rabbit Howls“) autorė Truddi Chase turėjo šio sutrikimo simptomus. Ji atsisakė nuo subasmenybių integracijos į visumą, tvirtindama, kad jos asmenybės egzistuoja kaip kolektyvas, ir jos visos jai yra brangios, ir ji nenorėtų su jomis išsiskirti.

Prognozė ir gydymas

Psichiatrijoje egzistuoja viena bendra taisyklė: kuo anksčiau prasideda sutrikimas, tuo blogesnė socialinė prognozė. Specialistai atkreipia dėmesį, kad disociatyvus tapatybės sutrikimas, lyginant su kitais asmenybės sutrikimais, laikomas sunkiausiu ir lėtiniu. Pasveikimas paprastai būna nepilnas. Tai susiję su tuo, kaip jau buvo minėta aukščiau, kad kiekviena asmenybė gali turėti savo psichikos sutrikimus, įskaitant ir kitus disociacijos sutrikimus.

Pagrindinis gydymo metodas yra psichoterapija – ypač kognityvinė ir racionalioji psichoterapija, nukreipta į kritinį mąstymą apie savo sveikatos būklę. Omenyje turimos metodikos, keičiančios stereotipinį mąstymą, netikslingas mintis, įsitikinimus. Tai reiškia struktūrinį mokymą, kuris apima sąmonės lavinimą. Tokia terapija užsiima biheviorizmo psichologijos specialistai. Gydymas gali būti taikomas ir grupinėse, ir šeimos psichoterapijose, kurios susijusios su konfliktų kritika,  sudarančią daugialypės asmenybės poreikių bazę. Svarbiausia yra bandyti, nors ir labai sunku atgaminti visas galimas traumas, į kurias buvo reaguota ir kurios sukėlė sutrikimą.

Visos metodikos susiveda į mėginimus įtraukti visas „suskylusias“ asmenybes į vieną. Surinkti reikiamą informaciją, kuri yra užslopinta, galima hipnozės ir sutrikdančių pokalbių pagalba. Bet hipnozė – dviašmenis ginklas, ji gali ir labai pakenkti, jos darbas turi būti lyg juvelyriko.

Egzistuoja insaitas – orientuota psichodinaminė terapija, kuri trunka ilgus metus. Ji taip pat nukreipta įveikti traumines situacijas. Subtilumas tame, kad terapeutas, kuris dirba su tokiu pacientu, turi iš eilės kreiptis į kiekvieną asmenybę, dirbti su kiekviena iš jų, vienodai jas pripažindamas ir gerbdamas, jokiais būdais neteikdamas pirmenybės kokiai nors vienai pusei, jei atsiranda vidinis konfliktas. Kas liečia medikamentinį gydymą, tai jis išskirtinai simptominis ir nukreiptas tik į kai kuriuos antrinius įvykusius pažeidimus. Tarkime, depresijos ir nerimo atvejais naudojami antidepresantai ir raminamieji.

Vakarų civilizacijos liga

Mes neturime pakankamai duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai vertinti disociacijos sutrikimą, atsižvelgiant į kultūrinius ypatumus. Kai kurios tautos – eskimų, malajų – pasižymi būsenomis, kai jas tarsi užvaldo kažkokia būtybė (pavyzdžiui, amokas). Bet kas liečia daugialypės asmenybės sutrikimą, tai jau Vakarų pasaulio prerogatyva. Tai tarsi šiuolaikinio tipo reakcijos modelis: Vakaruose išsivystė savarankiškos asmenybės kultas, deklaruojantis pagarbą asmeniui kaip individui. Ir todėl, įveikiant nepakeliamas stresines situacijas, žmogus ne tik lieka individu, bet jis ir dauginasi kaip asmenybė. Tai ne tik būdas padėti sau, bet ir būdas išreikšti save tam tikru mastu.

Šis sutrikimas – nors tai ir paradoksas – narcisizmas. Galų gale, juk tai gražu, neįprasta, tai tam tikros funkcijos, kurios paprastai nepasireiškia realiame gyvenime. Žmogus tarsi žaidžia vaidmenimis pats su savimi, išgyvena apgaulingą savivertės jausmą. Bet galų gale nukenčia socialiniai santykiai, nes šiuolaikiniame pasaulyje net viena asmenybė dažnai turi problemų su integracija į visuomenę, nekalbant jau apie daugialypės, atsiskyrusios nuo motinos-sielos, asmenybės pabėgimą.

(M.D., Ph. D. Pavel‘as Bologov‘as – Psichikos sveikatos centro vadovaujantysis mokslininkas-tyrėjas; žurnalas „ПостНаука“)

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: postnauka.ru

Pratęsiama ir papildoma pokalbyje su psichiatru R. Juškėnu gvildenta tema „Tarp realybės ir beprotybės“ ir keliamas klausimas:  „Kur ta riba, kurią peržengus tai, kas laikoma neprotinga, įgauna patologijos formą?“

 

 

You may also like...

3 Responses

  1. Grifasi parašė:

    o apie asedimus, kitaip samones uzvaldymus neteko girdeti. pasidomekit pvz italu hipnoterapeutu Grifasi, kurio seansai yra yootubrs kanale titruoti ivariomis kalbomis, tame tarpe lietuviu ir rusu. bet peerspeju, grius jusu ribotas suvokimas asupanti pasauli

  2. Donatas parašė:

    Aš nesergu asmenybės susudvejinimo liga. Aš tik retkarčiais savo noru mėgstu pakeisti savo nuomonę. Būna kai žmogui ką nors pasakau arba parašau, o po 5 minučių arba kokią nors kitą dieną apvertu viską aukštyn kojom taip parašydamas arba pasakydamas visai ką kitą. Reikėtų man pradėti nebefantazuoti, o žmonėms rašyti ir sakyti tik tiesą. Kai pradedu fantazuoti, tada žmonės gali nebesuprasti ar aš fantazuoju ar sakau tiesą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code