Pavydas ir neapykanta

(…) Pavydas visada būna neteisingas – juk svetima sėkmė niekam skriaudos nedaro. Ir priešingai: būna žmonių, kurių neapkenčiame visiškai teisingai. Pavyzdžiui, tų, kuriuos laikome vertais viešos neapykantos, arba tų, kurie šitokių visų niekinamų žmonių nevengia, nesibodi jų ir nesibjauri jais. Svarbus šio skirtumo įrodymas yra toks: kai kurie žmonės prisipažįsta daugelio neapkenčią, bet šiukštu nesisako, kad kam nors pavydi. Neapykanta kyla ir tada, kai kas nors giria blogį. Kartą kažkokie žmonės liaupsino Likurgo sūnėną Charilą už nuolankumą ir geraširdiškumą. Jo valdžios bendrininkas pasakė: „Toks jau tikęs Charilas – ir paskutiniam nenaudėliui gerutis“. Ir Homeras, kruopščiai visais atžvilgiais pavaizdavęs Tersito fizinį išsigimimą, niekam tikusį charakterį viename sakinyje nusakė vieninteliu bruožu:
Mat perdėti netikėliškumą – vadinasi, rodyti priešiškumą geriems žmonėms. Pavydą žmonės stengiasi slėpti, o jei jis iškyla aikštėn, pateikia tūkstančius išvedžiojimų, maskuojasi, sakydami neapkenčią, pykstą, bijąsi to žmogaus, priskirdami pavydui pirmą pasitaikiusį jausmo pavadinimą, nes iš visų dvasinių negalavimų kaip tik šį reikia labiausiai slėpti.
Pagaliau atrodo, kad šie jausmai iš prigimties būdami tarsi du vienos veislės augalai, neišvengiamai turėtų stiprėti ir augti, maitindamiesi tuo pačiu, išlaikydami šitą panašumą. Tačiau taip nėra: mes vis giliau nekenčiame tų, kurie vis labiau linksta į blogį, ir vis labiau pavydime tiems, kurie, mūsų manymu, vis artėja prie dorybės. Todėl dar vis jaunutis Temistoklis kalbėjo, kad kol kas, matyt, nėra nuveikęs jokio puikaus darbo, nes niekas jam dar nepavydįs. Ir vabalai paprastai labiausiai puola vešlius javus ir gražiausiai žydinčias rožes. Panašiai ir pavydas geriausiai limpa prie puikesnių žmonių, išsiskiriančių dora, garsėjančių geru vardu. Ir priešingai: netramdomas žmonių blogumas užsitraukia neapykantą. Piliečiai giliai neapkentė Sokrato kaltintojų ir niekino juos, įstūmusius jį į pačius nelaimės nasrus: neduodavo prisidegti ugnies, neatsakydavo jiems ko nors klausiant, atsisakydavo praustis vandeniu, semiamu iš tos pačios saugyklos, versdavo pirtininkus išpilti tą vandenį lauk kaip užterštą. Pagaliau tie, nebeištvėrę neapykantos, pasikorė. O pavydą dažnai gesina pernelyg didelė ir puiki sėkmė. Neįtikėtina, kad kas būtų pavydėjęs Aleksandrui ar Kyrui, kai jie jau buvo gavę visą valdžią ir tapę pasaulio viešpačiais. Juk saulė, kai lieja spindulius, pakilusi tiesiai virš mūsų, arba visai nemeta šešėlio, arba tekrinta tik trumpučiukai tamsos ruožai. Taip ir žmonių itin didelė sėkmė, būdama pačiame zenite, iš aukšto skleidžia savo švytėjimą, naikindama neapykantą. Tačiau net didžiausia priešų galybė nepanaikina neapykantos. Aleksandrui nepavydėjo nė vienas, užtat daugybė neapkentė, galop jis ir žuvo per tų neapkentėjų klastą. Panašiai ir nesėkmės pribaigia pavydą, bet nepanaikina priešiškumo; neapkenčiama ir tada, kai priešas tampa paskutiniu vargšu. Tačiau bedaliui nepavydi niekas. Vienas mūsų laikų sofistas teisingai pasakė, kad pavyduoliai labai noriai gailisi. Taip ir čia. Šiedu jausmai smarkiai skiriasi savo prigimtimi: neapykantos nepanaikina nei laimės šypsenos, nei likimo smūgiai, o pavydas baigiasi, kai pastarųjų būna pernelyg daug.
Dar geriau spręsti apie šių jausmų skirtingumą pagal jų priešingybes. Žmonės liaujasi jautę priešiškumą ar neapykantą, įsitikinę, kad nepatyrė jokios skriaudos, arba persigalvoję, kad tie, kurių nekenčia kaip paskutinių nenaudėlių, iš tikrųjų yra visai padorūs žmonės. Arba trečias atvejis – kai patiria gera. „Juk, – kaip sako Tukididas, – vėlesnė laiku padaryta labdarystė, nors ir mažesnė už ankstenę kaltę, paveikia taip, kad ta kaltė užmirštama“. Pirmuoju iš šių trijų atvejų pavydas nėra panaikinamas: ir įsitikinę, kad iš pat pradžiųnebuvo jokios skriaudos, vis tiek pavydi. O kitais atvejais pavydas yra netgi sustiprinamas: tiems, kurie atrodo geri, pavydi dar aršiau, nes dorybę žmonės laiko didžiausiu gėriu. Jie niršta net patyrę tokių klestinčių žmonių geradarystę, pavydėdami jiems ir gerų norų, ir galios, nes abu šie dalykai – pirmasis kaip dorybės dalis, antrasis kaipo likimo dovana, – yra gėris. Taigi pavydas yra visai kitoks jausmas, negu neapykanta: nuo ko anas nurimsta, nuo to šitoji darosi dar aršesnė.
Dabar pažiūrėkime, koks šių dviejų jausmų galutinis tikslas. Neapykanta nusiteikusi naikinti, kiek įmano. Į šią sąvoką įeina ir tam tikras ketinimas tykoti momento padaryti bloga. Visa tai visai nebūdinga pavydui. Daug žmonių pavydi savo artimiesiems ir draugams, bet anaiptol nelinki jiems pražūties ar nelaimių – tiktai sielvartauja, kad jiems sekasi. Kiek galėdami trukdo jų šlovei ir šaunumui, tačiau nepakeliamų nelaimių neprideda – jiems visai užtenka, pasitaikius progai, užtemdyti aukščiau iškilusį pastatą.

[Plutarchas. Moralijos]