Religijotyrininkė Aušra Pažėraitė: Judaizmas yra giliai intelektuali religija

Menora

Šaltinis: Israeltourism / flickr

Doc. dr. Aušra Pažėraitė (VU RSTC) filosofijos specialybę pasirinko iškart, kai tik atsidarė “Filosofijos fakultetas”, 1989 metais, tuo pat metu buvo prasidėję ir sąjūdžiai dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Vėliau susidomėjo E. Levino filosofija, pradėjo darbą VU Religijos studijų ir tyrimų centre. 1998 metais tapo mokslo darbuotoja, ėmė skaityti pirmuosius savo kursus: “Biblinė hermeneutika”, “Judaizmo įvadas”, “Emanuelio Levino talmudinės pamokos”. 2003 metais apgynė daktaro disertaciją tema “Izraelis Salanteris ir musar judėjimas Lietuvoje” (vadovas prof. E. Aleksandravičius). Prisistato kaip religijotyrininkė, bet ne sovietinio ateizmo, ne Beresnevičiaus ir ne Eliadės religijotyrininkystės prasme.

Pazeraite

Doc. dr. Aušra Pažėraitė

Drįstu tarti, jog esate viena žinomiausių judaizmo tyrėjų Lietuvoje. Žydų tauta visada buvo paslaptinga, kaip manote, kodėl? Kaip vertinate hipotezę, kad žydai yra vieno protėvio palikuonys? Kaip religijotyrininkė, patvirtintumėte ar atmestumėte šią prielaidą?

Paslaptingumas ateina ne iš pačių žydų, bet iš įsisenėjusio požiūrio į juos ir santykio su jais… Mitologizacija ir mistifikacija, priskiriant jiems įvairių „nežmoniškų“ savybių, t.y. savybių, kurių, esą, „normalūs“ žmonės, „mūsiškiai“ neturi, veda prie tokio neadekvataus sureikšminimo skirtumo, kad žydai beveik praranda žmogiškus bruožus, su visomis žmogiškomis savybėmis, dorybėmis ir ydomis, silpnybėmis, aistromis, vertybėmis ir kančiomis. Lietuviško kaimo žmogui jis galėjo būti (o šiandien miestiečiams ir likti) folklorinis Užgavėnių personažas, krikščioniško antijudaizmo įkvėptas demonizuotas „nuožmios“ ir „kraugeriškos“ Didžiosios Savaitės Kristaus išdaviko Judo tautos vaizdinys, ir bendrai antisemitų eskaluojami nužmoginantys vaizdiniai, ar sąmokslo teoretikų demonizacijos. Visais atvejais apie žydus kalbama kaip apie kažkokį Kitą, kuris būtų ne Kitas, kurio egzistavimas („Veidas“, kaip pasakytų E. Levinas) kreiptųsi imperatyvu „Nežudyk“, bet Kitas, kurio buvimas yra trikdantis, suvokiamas kaip grėsmė mano tapatumui ir saugumui, kurio akivaizdoje patiriamas didžiulis diskomfortas.

Klausimas, ar žydai – iš vieno protėvio? Atsakymas būtų – žinoma, kad ne. Net ir prileidus tai, ką teigia Biblinis pasakojimas apie žydų kilmę iš Abraomo, vienas Abraomas tikrai negalėjo daugintis taip, kaip dauginasi vienaląsčiai, t.y. pats iš savęs. Buvo Sara. Paskui jo sūnus Izaokas taip pat nesidaugino pats iš savęs. Jam reikėjo Rebekos. O Jokūbas susilaukė dvylikos sūnų ir dukters Dinos taip pat ėmęs į žmonas Lėją ir Rachelę bei jų tarnaites. Tai Biblinis scenarijus, ir galima palikti jį tiems, kam šis scenarijus turi prasmę kaip tapatybės pamatas. Daugeliui kultūrų ir religijų būdinga savo tapatybės pradžią sieti su kokiu nors vienu protėviu (naujos religinės idėjos, naujo filosofinio mokymo, mokslinės doktrinos, tikėjimo), net jei istorikai gali atkapstyti, kad viskas buvo ne taip paprasta ir ne taip aišku su ta idėja ar doktrina ar tikėjimu. Istoriškai per tam tikrą laiką daugeliui žmonių keičiantis mintimis, perduodant idėjas iš vieno konteksto į kitą, susiformavę mokymai, tikėjimo sistemos, pasaulio vizijos tam tikra prasme sukuria savo pradininkus, protėvius, patriarchus. O kalbant apie žydų istoriją, senovės izraelitų istorikai yra iškėlę visą eilę hipotezių, kurios bando rekonstruoti istoriškai realesnį formavimosi procesą, nei kad parašyta Biblijoje. Šiuo atveju jau reiktų kalbėti apie tūkstantmečius Kanaano krašte vykusią istoriją, kurios dalyviai būtų vietiniai Kanaano krašto gyventojai, taip pat ir įvairios istorinės aplinkybės, kurios vedė prie šioje terpėje susiformavusių senovės izraelitų ir judėjų (dviejų istoriškai žinomų karalysčių gyventojų), galiausiai nemažos dalies Judo karalystės gyventojų tremtis į Babiloniją ir kažkur ir kažkieno galvoje ar galvose ėmusią plėtotis revoliucingai naują Dievo ir istorijos viziją, kuri žadino vaizduotę ir būrė vienminčius į judėjimą, kuris per kelias kartas transformavosi į tai, kas vadinama Toros (ar Izraelio) religija (plačiau žinoma kaip Judaizmas).

Dar grįžtant prie formavimosi ar kilmės – galima atsižvelgti į etnosų formavimosi teoretikų pasiekimus, kurie leidžia modeliuoti įvairius scenarijus, kokiu būdu etnosai formuojasi. Niekada iš vieno žmogaus. Kalbant apie senovės izraelitus, vieną iš parankesnių modelių yra suformulavęs italų istorikas Mario Liverani. Jis modeliuoja tokiu būdu, kad bronzos amžiaus suirutės Senovės Artimųjų Rytų pasaulyje, kuri buo apėmusi didžiąją dalį rytinės ir šiaurės rytų Viduržemio jūros pakrantėje egzistavusių miestų-valstybių ir imperijų, išdavoje senovės Kanaano krašte gyvenimas ėmė atsikurti nedidelų kaimo bendruomenių iš to, kas liko iš buvusių kanaanitų gyventojų pagrindu. Tarpusavio giminiavimosi ir bendradarbiavimo tinklas ir dėjo pamatą naujų gentinių darinių, vadinamų izraelitiškais, formavimuisi. Izraelio archeologas ir istorikas Finkelsteinas naujų genčių žmogiškų „resursų“ šaltinį taip pat sieja ir su pastoraliniais sluoksniais, kurie šiose žemėse taip pat nuolat egzistavo, o Kopenhagos universiteto profesorius Nielsas Peteris Lemche atkreipia dėmesį ir į habiru tarpsluoksnį bronzos amžiaus Kanaano krašte. Yra ir įvairių kitų hipotezių.

Epitetas „žydas“ – savotiškas kokybės ženklas. Kaip Jūs atsakytumėte į debatinį klausimą: kas yra žydas? (hebr. מיהו יהודי Mihu Jehudi ?) Kas yra judaizmas?

Nežinau, ar tai kokybės ženklas, ir ar bendrai ženklas. Yra rabiniška teisė, kuria remiantis asmuo pripažįstamas (arba ne) žydu. Galima gimti žydu, galima tapti, atlikus gijūrą, t.y. privalomas apeigas, kaip ir krikščioniu, musulmonu, budistu ir panašiai… Arba, jei imsime modernią politinės nacionalinės tapatybės sampratą, – įvykdant tos ar kitos valstybės numatytus reikalavimus, galima „natūralizuotis“, tampant, pavyzdžiui, lietuviu ar lietuve, lenku/e, prancūzu/e, ir panašiai… Tiesiog reikia žiūrėti, kokios taisyklės, ir kas jas nustato. Pačių žydų yra didžiulė įvairovė, priklausomai nuo to, kokios judaizmo atšakos tradicijų prisilaiko ar save priskiria… Yra ir visai nereligingų, ir kitų religijų prisilaikančių. Iš prisilaikančių vienos ar kitos Judaizmo atšakos – yra hareidim (radikalūs tradicionalistai), yra ne tokie radikalūs tradicionalistai (konservatoriai, reformatai, liberalūs ir kt.), ir vyksta debatai ir kova pačiame Izraelyje, kad kai kurie hareidim rabinai nenori pripažinti liberalesniųjų, ir ypač jų priimtų gijūrą atlikusių žydais. Kaip ir dėl iš Etiopijos kilusių, kurie save laiko žydais, senovės izraelitų palikuonimis, ir kt… Kadangi mano nuomonė šiuo klausimu nieko teisiškai nereiškia, aš galiu tik konstatuoti tai, kaip ir kas yra pripažįstamas, kas save laiko, bet nėra laikomas, ir kitus niuansus.

O Judaizmas yra religija. Kaip aukščiau rašiau – gali būti įvairiai vadinama, ir turinti ne mažesnę istoriškai atsiradusią įvairovę, nei Krikščionybė ar Budizmas. Šios religijos šerdis – Tora („Įstatymas“, „Mokymas“), kuri nuolat studijuojama. Tik čia reikia turėti omenyje, kad Tora šiuo atveju apima ir tradiciją, vadinamą sakytine Tora. Ji yra rašytinės Toros, kurios autoritetas remiasi Sinajaus apreiškimu, aiškinimas. Jis yra istoriškai, laike nuolat vykstantis atskleidimas (t.y. vis atnaujinamas Apreiškimas) prasmių ir reikšmių, kurios yra rašytinėje Toroje, ir tą atskleidimą plėtoja kartų kartos Toros žinovų – soferimai, ziugotai, tanajai ir amorajai (didieji išminčiai ir rabiai), seborajai, gaonai, rabinai. Galiausiai ją studijuoja visi, kas gali. Kita reikšminga sudedamoji – praktika, gyvenimo būdas, formuojamas praktikos, kuri pati buvo suformuota ir tebėra formuojama aiškinant Torą ir integruojant įvairius papročius. Iš čia ir įvairūs skirtumai, ir kartu bendrumo suvokimas, ir šaltinis galybės nesusipratimų ir nesupratimo iš nežydų pusės, nes studijuojama ne tai ir ne taip, kaip įprasta, tarkim, krikščioniškose ar bendrai pasaulietiškose mokyklose ir universitetuose, ir gyvenimo būdas (bei ritmas) kitas. Paprasčiausiai ištisus šimtmečius buvo gyvenama skirtingose tekstinėse tikrovėse ir kontekstuose, ir gyvenama skirtingais ritmais (skirtingas švenčių laikas) bei skirtingose kasdienybės tikrovėse (įvairūs ritualiniai valgio apribojimai, pavyzdžiui, gali būti viena iš kliūčių vienai iš plačiausiai paplitusių „svetimo asimiliavimo į svečią/savą“ praktikų – bendras valgymas, puotos). Tačiau visais laikais būta susikirtimo taškų, kuriuose pasauliai persidengdavo ir susitikdavo, kartais vaisingam apsikeitimui idėjomis, vizijomis, religinėmis praktikomis, kitais atvejais – taip pat ir integruojantis į tą ar kitą pasaulį, tokiu būdu išlaikant dvejopą ar keleriopą tapatybę ir turint įvairialypį paveldą. Būta bandymų iš krikščionių pusės, pavyzdžiui, tą skirtumą pabrėžti, priimant, pavyzdžiui, Laterano susirinkime (1215 m.) nuostatą, kad žydai rengtųsi taip, kad skirtųsi nuo krikščionių, ar paskui, Venecijoje, įsteigus pirmą pasaulyje geto teritoriją. Taip dirbtinai statant sienas ir brėžiant ribas, skirtumai būna taip užaštrinami, kad net ir tais atvejais, kai tie skirtumai galėdavo ir netrukdyti ieškoti sąlyčio taškų, susikalbėjimo ir priimtinų bendravimo būdų ir bendrysčių, bendrų teritorijų (miesto aikščių, turgaus, teatrų, universitetų, ligoninių) kaimynas tiesiog tapo „didele paslaptimi“, sunkiai suvokiama ir svetima.

Tikriausiai pritarsite, kad tarp šios tautos atstovų yra gausu garsių menininkų, mokslininkų, politikų, verslininkų (Stevenas Spielbergas, Woody Allenas, Michaelas Douglas, Čarlis Čaplinas, Albertas Einšteinas ir etc.). Kaip manote, ar tiesa, kad jie pasižymi daug aukštesniu IQ dėl genetinio intelektualinio palikimo, kuris atskiria elitą nuo neišsilavinusių bei beraščių?

Tai vienas iš egzistuojančių mitų, kuris taip pat, tik negatyvioje perspektyvoje, eskaluojamas sąmosklo teoretikų ir bendrai rasistų ir antisemitų. Istoriškai žiūrint, jokių praktikų, kurios būtų panašios į kokią nors eugeniką, nebuvo. Genialius, talentingus galima atrasti visur, ir svarbu juos ne atskirti, o padėti atskleisti ir puoselėti savo intelekto potencialą.

O tai, kad labai daug ryškių asmenybių, talentų, genijų yra žydų kilmės, galėtų būti suprantama atsižvelgiant į tai, ką rašiau aukščiau – Judaizmas yra giliai intelektualinė religija. Studijavimas čia yra religinė vertybė (skirtingai nuo krikščionių kartais mėgstamos pabrėžti „mažutėlių“, kuriems Dievas atskleidžia daugiau, nei turi išminčiai), ir protingumas, sumanumas, gebėjimų atradimas ir kryptingas lavinimas jau yra tapę stereotipais, kai kalbama apie auklėjimo būdą, dažnai randamą žydų namuose. Nors negalėčiau teigti, kad tokios pedagogikos negalima rasti daugelyje kitų kultūrų, bet jei religinės praktikos idealas – tekstų studijavimas, siekiant suprasti, atrasti naujas prasmes, netikėtus aspektus, perspektyvas, tai atitinkamai formuoja ir kultūrą, gerokai atviresnę ir imlesnę galimiems minties ir vaizduotės proveržiams, kurie ir sudaro sąlygas pasireikšti genialumui ir įvairiems kitiems talentams. Kabalos „Biblija“ vadinamame Zohare paminėta net ir dangiškoji Akademija, kurioje, matyt, išminčiai sėdi kartu su Aukščiausiuoju, ir toliau studijuoja. Ir tai galima suprasti kaip aukščiausią atlygį.

Ar tiesa, kad žydų kritinio mąstymo pagrindinis įrankis – dialektika, kurią perėmė iš senovės graikų filosofijos? O sąmojis ir humoras neatsiejama judaizmo dalis, priešingai rimtai krikščioniškų teologų nuostatai? Gal kokį jų šventraščio juoką, kalambūrą prisiminsite?

Gal būtų pernelyg neatsargu teigti apie kritinio mąstymo ir graikiškos dialektikos ryšį. Graikiškos kultūros ir filosofijos įtaka ryškesnė buvo helenizuotų žydų, didelė dalis kurių gyveno Romos imperijoje išsibarsčiusiose diasporose, tarpe, kurių žymiausias filosofas buvo Filonas Aleksandrietis, naudojęsis visa eile graikiškose filosofinėse mokyklose plėtotų idėjų ir metodų, pavyzdžiui, alegoriniu aiškinimu. Tačiau didesnę įtaką helenistinis Judaizmas (su visa dialektika, jei tokia buvo, alegoriniu šventraščių inteprtetavimu, net ir helenizuota, sufilosofinta Dievo samprata) turėjo Krikščionybei formuotis, o ne rabiniškam, išminčių formuotam Judaizmui, kurio didžiausias kompleksas sakytinės Toros – Babilonijos Talmudas, buvo sukomplektuotas ne Romos imperijoje, o už jos ribų – „Babilonijoje“, t.y. Tarpupyje, kur tuo metu dominavo persų kultūra ir religija, bet koegzistavo ir daugybė kitų. Izraelio žemės, po nuslopinto sukilimo 134 metais pavadintoje Palestina, išminčių karta, vadinama tanajais, paliko Mišną, sakytinės tradicijos kompendiumą, kuriame greičiau galima būtų rasti romėnų, garsėjusių savo teisiniu mąstymu, įtakos, nei graikų. O Talmude randame diskusijas, kurios yra specifiškai Talmudo išminčių diskusijos teisiniais (ir ne vien) klausimais, nuodugniai aptarinėjant tanajų paliktą kompendiumą. Čia naudojamos specifinės hermeneutikos taisyklės, intelektualinės procedūros, teisinių tekstų analizės priemonės, kurios turi savo istoriją. Šalia teisinių, yra ir kito žanro tekstų, tarp kurių ir midrašai (biblinių tekstų aiškinimai, remiantis savomis hermeneutinėmis taisyklėmis, kurios gerokai skiriasi nuo alegorijos, nors kai kurios gal ir galėtų būti surastos antikiniame graikų-romėnų pasaulyje), ir palyginimai (analogiški krikščionims žinomiems Jėzaus palyginimams Evangelijose), bei agada (t.y. pasakojimai, istorijos). Agada yra tas žanras, kuris gana artimas anekdotams. Talmudas yra pilnas tokių nedidelių istorijų, kuriose dažnai veikia žinomi išminčiai, politiniai to meto personažai. Jų tikslas nėra šiaip prajuokinti ar palinksminti, bet atskleisti ką nors apie tai, kaip veikia dvasinė tikrovė. Čia dažnai naudojami paradoskai, netikėti rakursai, perspektyvos, šventųjų akibrokštai, ir kitos priemonės. Kaip visą seriją tokių istorijų, kur galima matyti ir išmintį, ir ypatingą humorą, ir visa kita, galėčiau pateikti ištrauką iš Babilonijos Talmudo traktato Taanit (Pasninkai), kuriame daugiausia dėmesio skiriama problemai, susijusiai su lietaus stygiumi Izraelio žemėje, ir kokios priemonės galėtų tą problemą išspręsti:

„Aba Hilkija buvo Honio Hameagelio sūnus, ir kada pasauliui reikėdavo lietaus, siūsdavo pas jį išminčiai [ką 2nors], ir jis prašydavo gailestingumo, ir lietus imdavo lyti. Kartą, pasaulyje vėl trūko lietaus, ir pasiuntė išminčiai du išminčius, kad [tas] melstų gailestingumo, kad imtų lyti. Atėjo jie pas jį į namus, bet nerado. Nuėjo į laukus, kur jis pureno žemę. Palinkėjo jam ramybės, bet jis neatsakė į pasisveikinimą. Vakarėjant, pririnkęs malkų, užsidėjo jis malkas ir kauptuką ant vieno peties, o apsiaustą ant kito. Visą kelią jis ėjo basas, o kai priėjo prie vandens, apsiavė. Kada priėjo prie dygliuotų krūmokšnių, pasikėlė drabužius. Kada priartėjo prie miesto, išėjo jo pasitikti šeimininkė, išsipuošusi. Kai parėjo namo, tai pirma įėjo šeimininkė, paskui ją įėjo jis, o paskui jį įėjo išminčiai. Atsisėdo ir ėmė valgyti duoną, ir nepasiūlė išminčiams: „Prieikite, valgykite“. Atriekė duonos sūnums. Vyresniam kartą, jaunesniam – du kartus. Pasakė savo šeimininkei: „Žinau, kad išminčiai lietaus atėjo. Reiktų mums lipti ant stogo. Gal susimylės Šventasis, tebūnie Jis palaimintas, ir duos lietaus, ir išvengsime padėkos. Pakilo ant stogo. Jis atsistojo vienoje pusėje, o ji – kitoje. Anksčiau pasirodė debesys jos pusėje. Kada nusileido, paklausė jų: „Ko atvykote, ponai?“ Šie jam atsakė: „Pasiuntė mus išminčiai pas viešpatį, kad paprašytume lietaus“. Pasakė jis jiems: „Palaimintas Aukščiausiasis, kad jums neprireikė Abos Hilkijo“. Jie jam pasakė: „Mes tai žinome, kad lietus ėmė lyti mūsų viešpaties dėka“. Bet tegu mūsų viešpats mums paaiškina dalykus, kuriuos matėme: kodėl tada, kai mes palinkėjome mūsų viešpačiui ramybės, jis neatsakė?“ Jis atsakė: „Buvau užsiėmęs kasdieniu darbu, ir nenorėjau atsitraukti“. „O kodėl mūsų viešpats nešė malkas ant vieno peties, o apsiaustą – ant kito?“ Jis atsakė: „Tai buvo pasiskolintas apsiaustas“. „Kodėl visą kelią mūsų viešpats ėjo basas, o kai priėjo vandenį, apsiavė?“ Jis atsakė: Visa, kas ant kelio, mačiau, o kas vandenyje – ne“. Kodėl, kada priėjome dygliuotus krūmokšnius, mūsų viešpats pasikėle drabužius?“ Jis atsakė: „Tai užgyja, o tai – ne“. Kodėl, kai mūsų viešpats priėjo miestą, jo pasitikti išėjo mūsų viešpaties šeimininkė, visa išsipuošusi?“ Jis atsakė: „Tam, kad aš nežiūrėčiau į kitas moteris“. Kodėl ji įėjo pirma, paskui ją mūsų viešpats, o tada įėjome mes?“ Jis atsakė: „Todėl, kad aš jūsų nepažįstu“. Kodėl, kai mūsų šeimininkas valgė duoną, nepasakė mums: „Prieikite, valgykite“?“ „Todėl, kad aš nenorėjau, kad išminčiai man be reikalo dėkotų“. Kodėl mūsų viešpats davė vyresniam sūnui vieną gabalėlį, o jaunesniam – du?“ Jis atsakė: „Šis visą laiką praleidžia namie, o anas sėdi maldos namuose.“

„O kodėl iš tos pusės, kur stovėjo mūsų viešpaties šeimininkė, debesys pasirodė anksčiau, nei mūsų viešpaties debesys?“ Todėl, kad ta moteris namuose, duoda vargetoms duoną, kuri iš karto pasotina, o aš duodu skatiką, kuris ne iš karto pasotina. Arba dar: gyveno čia kaimynystėj banditai, aš meldžiausi, kad jie mirtų, o ji meldėsi, kad jie susiprastų. Ir jie susiprato.“

Hananas-Slapukas buvo Honio Hameagelio dukters sūnus. Kada pasauliui reikėdavo lietaus, tai siūsdavo pas jį išminčiai savo mažus vaikus, ir šie įsikibdavo į jo drabužio kraštą, ir maldaudavo: „Tėve, tėve, duok mums lietaus!“ Kreipdavosi jis į Šventąjį, tebūnie Jis palaimintas: „Pasaulio Valdove! Padaryk tai dėl šitų, kurie neskiria Tėvo, kuris duoda lietų, nuo tėvo, kuris neduoda lietaus.“ O kodėl praminė jį Hananas-slapukas? „Todėl, kad jis slapstydavosi atokioje vietoje.

Pasakė rabis Zrika ravui Safre: „Ateik, pasižiūrėk, kuo skiriasi Izraelio Žemės didvyriai nuo dievobaimingų Babilono vyrų. „Dievobaimingieji Babilono vyrai, ravas Guna ir ravas Hisda, kada pasauliui reikėdavo lietaus, sakydavo: „Susirinksim kartu ir prašysim pasigailėjimo – gal malonės Šventasis, tebūnie Jis palaimintas, duoti lietaus“. O Izraelio Žemės didvyriai? Štai, pavyzdžiui, rabis Jona, rabio Mani tėvas, kada atsitikdavo taip, kad pasaulyje trūkdavo lietaus, eidavo namo ir sakydavo: „Duokite man maišą, nueisiu ir atnešiu zuzą“. Kada išeidavo laukan, eidavo ir susirasdavo pagilinimą žemėje, kaip parašyta: „Iš gelmių šaukiuosi Tavęs, Viešpatie“, – atsistodavo nuošalioje vietoje, prisidengdamas maišu, melsdavo gailestingumo, ir lietus imdavo lyti. Kada grįždavo namo, sakydavo jam: „tai ką, atnešei, mūsų viešpatie, grūdų?“ Atsakydavo jis jiems: „Nusprendžiau, kad, jei jau lietus pradėjo lyti, tai dabar jau bus lengviau“.

Ir dar. Jo sūnų, rabį Manį, skriausdavo valdovo namiškiai. Atsigulė kniūbsčias jis ant savo tėvo kapo, pasakė jam: „Tėve, tėve, jie mane skriaudžia“. Kartą jie pro ten važiavo. Jų arklių kojos liko surištos tol, kol neprižadėjo, kad nustos jį skriausti.“

Ar pritartumėte nuostatai, kad antisemitizmas privertė žydus siekti būti geresniais nei kiti? Iš kur radosi toks prieštaringas vienos tautos išskyrimas – antisemitizmas, holokaustas, genocidas? Kaip Jūs paaiškintumėte Karlo Marxo paradoksą, jog yra ne tik žydų mąstytojas, bet ir antižydiškas mąstytojas?

Ne. Antisemitizmas yra naujas reiškinys, atsiradęs moderniais laikais kaip viena iš rasizmo atmainų, kai tos ar kitos grupės žmonių išskyrimas buvo imtas grįsti genetinių skirtumų ir paveldėjimų mitu, kuris teigia, kad yra genetiškai tesingesni, geresni, protingesni, visaip kaip išskirtinesni, nei kiti. Modernus antisemitizmas todėl yra kita pusė tuo pačiu metu besiformavusio arijų išskirtinumo mito, kuriam reikėjo demoniško priešo, ir tas priešas buvo kaimynas, šimtmečius gyvenęs šalia, bet netapęs „mumis“. Prieš modernųjį antisemitizmą Europoje gyvavo krikščioniškas antijudaizmas, persismelkęs įvairiomis fobijomis ir mitais žydų atžvilgiu. Lengva suprasti, kad pasaulėvaizdyje, kuris formuojamas įsitikinimo, kad tik tam tikras rinkinys formuluočių, kurie yra Tiesa, ir priklausymas tik vienai institucijai, kuri skelbiasi esą vienintelė išganymo sąlyga (Bažnyčia), visa kita yra mažų mažiausiai klaida ir klystkeliai. Žydai Krikščionybės istorijoje nors ir ne vienodai intensyviai negatyviai, bet jau nuo Evangelijų ir kitų Naujojo Testamento tekstų, demonizuojami (pvz., „šėtono sinagoga“ ir kiti epitetai NT, siejimas su Jėzų išdavusiu Judu, „į kurį įėjo šėtonas“, kaip sakoma tekste, kaltinimas dėl Jėzaus mirties, esą, jų vyriausiasis kunigas jį atidavė budeliams, o liaudis rėkė „ant kryžiaus jį“, ir t.t.) Ne kartą teko klausytis bažnyčiose pamokslų, kuriuose kaip taisyklė žydai reprezentuoja kažką (kokį nors „neteisingą“ požiūrį į religinius dalykus, į atsidavimą Dievui, į santykius su kitais žmonėmis, ir pan.), ką krikščionys turi savyje įveikti… Kartais net nejučiomis susiformuluoja toks imperatyvas: „įveik žydą savyje!“… Žinoma, XX a. pabaigoje – XXI amžiuje bent jau Vatikanas ne kartą formulavo nurodymus katalikams pagaliau atsisakyti tokio požiūrio į žydus, priskirdamas jį prie nuodėmių. Bet bendrai, manau, Krikščionybė, kadangi išaugo iš judėjimo, atsiradusio žydų pasaulyje, formavosi trintyje ir kaip „konkuruojanti firma“ kitiems judėjimams, ir bendrai sinagogų pasauliui diasporose. Tiesiog istorinės aplinkybės buvo tokios, kad Krikščionybės ir Judaizmo keliai drastiškai išsiskyrė per didžiąją katastrofą 70 m.e.metais, kada romėnai sugriovė Jeruzalės Šventyklą, o su ja kartu ir visą ankstesnę religinę sąmonę ir orientyrus. Tai buvo didžio susipriešinimo laikas ir pačiame žydų pasaulyje (kai kas net mano, kad tai buvo viena iš sukilimo nesėkmių priežasčių), kai ant kortos buvo pastatyta viskas, ir tas viskas, atrodė, buvo prarasta. Ir tada evangelistai, orientuodamiesi į graikiškai kalbančiųjų Romos imperijos gyventojų kontingentą, dėl Jėzaus mirties atsakingus padarė žydus, o ne romėnus, kurie faktiškai ir buvo kalti, o likusius be Šventyklos išsklaidytus žydus pradėjo burti į vieną visetą atsiradęs naujas, rabinišku vadinamas, judėjimas. Toliau du tris amžius abu judėjimai formavosi į atskiras religijas, kuriose vienaip ar kitaip išliko gili nuoskauda dėl įvykusio skilimo, kuri gilėjo ir iš krikščionių pusės buvo vis labiau apipinama mitais ir nuostatomis, grindžiančiomis tokį to Kito vaizdinį, kuris kėlė, kaip minėjau, ne atsakomybės, bet pašalinimo imperatyvą.

Dėl Marxo – labai abejoju, ar jis buvo antisemitas. Jis apie žmones nemąstė rasistiniais terminais, greičiau ekonominiais ir klasiniais. Visa, kas jam buvo nepriimtina, vienaip ar kitaip siejosi su religija, kuri žydų atveju reiškėsi kaip tradicionalistinio gyvenimo būdo sąlygojamas partikuliarizmas, trukdantis suvokti tai, kaip veikia žmonių išnaudojimo ir pavergimo mechanizmai. Šioje perpektyvoje – tiek nacionaliniai partikuliarizmai, tiek ir religinės idėjos jo požiūriu, atlieka ideologinių triukų, lyg magija sukuriančių išskirtinumo ir, jei ne išsilaisvinimo, tai bent jau klaidinančios paguodos („opiumo“) iliuziją, vaidmenį. Pagal Marxą, religija tiesiog turės atmirti, kai nebebus tokios paguodos poreikio. Jis orientavosi į „visų šalių“ proletariatą, o ne atskiras bendruomenes ir jų partikuliarius poreikius. Kita vertus XIX a. Europoje buvo ir masinės žydų emancipacijos iš tradicionalistinio gyvenimo būdo amžiumi. Pritaikan paties Marxo teoriją – keičiantis ekonominei formacijai senas gyvenimo būdas, susiskirsčius į uždarus luomus ir bendruomenes, jau eižėjo ir trūkinėjo, o po Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos daug kur buvo tiesiog suskaldytas. Daug žydų buvo priversti plačiau integruotis į visuomenes, kuriose gyveno, ir taip nutraukti tampresnius ryšius, juos siejusius su Judaizmu. Dažnai tapatybė buvo suvokiama taip, kad pagal tautybę buvo persiimama tos šalies tapatybe (prancūzų, vokiečių, rusų), o pagal religiją – „Izraelitų“. Kai kuriais atvejais emancipacija iš tradicinio gyvenimo būdo, atsitraukiant nuo bendruomenės, vykdavo ne visai sklandžiai, per susipriešinimą, kurios palikdavo, matyt, ir nuoskaudų. Visai nenuostabu, kad yra ir žydų kilmės „antisemitų“ ar „anti-judaistų“, ar tiesiog nenorinčių, kad juos kas nors sietų su ta kilme. Šis kilmės neigimo fenomenas žinomas plačiai: buvę katalikai būna, kad aistringai nekenčia Bažnyčios, ypač, jei turėjo su Bažnyčia tamprių sąsajų, ir kt.

Esate skaičiusi „Emanuelio Levino talmudines pamokas“. Algis Mickūnas sako: „Levinas nėra filosofas, jis teologas.“Ar sutinkate su profesoriaus požiūriu? Koks skirtumas tarp religijos ir teologijos?

Nesutikčiau. Vienas iš žymių šių dienų levinistų, Richardas Cohenas jo net nelaiko religijos filosofu. Jo teigimu Levinas – politikos filosofas. Dievo idėja jo filosofijoje yra idėja, o ne tikėjimo postulatas. Idėja absoliutaus Kito, kuris turi galią pakreipti mąstymą, kuris aptinka kitą ar Kitą, ir turi įvykti judesys, kurį galima pavadinti etiniu. Kitas reikalauja atsako, kuris potencialiai gali tapti atsakomybe… Priešingai totalitariniam mąstymui, apie kurį kalbėjau aukščiau, kurį tas Kitas (ar tai būtų kitoks asmuo, ar tai būtų Dievas) trikdo, kurį stengiamasi pašalinti.Ir talmudinėse pamokose, ir „Sunkioje laisvėje“ Levinas analizuoja jam aktualią žydų istorinę patirtį, kuri suteikia jam teisę atmesti istorijos teismą. Šioje perspektyvoje Dievo idėja ir yra ta teisė atmesti istorijos teismą, kuris paprastai suvokiamas kaip stipriųjų teisė,“vilko teisė“. Šiandien, kai Lietuvoje mūsų žydų istorija beveik nežinoma, kultūros paveldas beveik sunaikintas, Dievo idėja man, pavyzdžiui, taip pat yra atmetimas šitos situacijos kaip teisingos. Tai neteisinga. Ir šioje perspektyvoje aš esu levinistė. Ir tai ne teologija. Teologija užsiima tikėjimo tiesų, religinių idėjų aiškinimusi pačios religijos ribose. Levinas yra filosofas, kuris imasi tos ar kitos religinės idėjos, klasikinių žydų tekstų, kuriuos aktualizuoja ir permąsto, netgi transformuoja iš religinių į socialinės ir politinės minties plotmę.

Ar išduosite mums „žydiškojo fenomeno“ ekonominio turtingumo paslaptį? Iš kur tokios verslumo, profesionalumo, iškalbingumo tautos charakterio savybės?

Tas žydų turtingumas yra vienas iš antisemitinių mitų. Pakanka paskaityti žydų literatūrą apie vargstančias ir nuskurdusias žydų mases, gyvenusias Vilniuje prieš karą… Miestelių žydai vertėsi, kuo tik galėjo, kad išgyventų… Kaune turtingesni žydai gyveno „Naujamiestyje“, kur dabar, pavyzdžiui, Laisvės Alėja, Kęstučio gatvė ir aplinkiniai kvartalai, o masės skurstančių ir vargstančių žydų gyveno susigrūdę Vilijampolės Slabadoje. Bet net ir „Naujamiestyje“, kur gyveno ir dirbo Levino tėvai, buvo visko. Ir įsiskolinimų, ir varžytinių. Žydų gimnazijų archyvinėse bylose nuolat sąrašai mokinių, neišgalinčių susimokėti už mokslą. Tas pats ir visur kitur…

Ar Jūs studijuojate Torą, Talmudą? Ar mokate hebrajų kalbą? Kaip trumpai apibrėžtumėte žydų filosofiją? Kokie esminiai jos bruožai?

Taip. Studijuoju Torą, Talmudą, mokiausi (ir vis tebesimokau) hebrajų, aramėjų, jidiš kalbas. Žydų filosofijos pagrindinis bruožas būtų nebent tas, kad tai filosofija, kurioje analizuojami klausimai, pirmiausia susiję su žydų kultūriniu ir religiniu paveldu, o šiuolaikinėje Izraelio filosofijoje svarstomi ir klausimai, aktualūs šiuolaikiniam sekuliariame pasaulyje gyvenančiam žmogui: religijos, valstybės ir prievartos, ir kiti. Bendrai kalbant – žydų filosofija visais laikais daugiausia užsiimdavo aktualizavimu klasikinių žydų tekstų ir religinių praktikų kontekste tuo metu dominuojančių filosofinių idėjų, perspektyvų ir prieigas, jas savaip transformuojant, kas dažnai leidžia pačias tas „universalias“ prieigas ir idėjas įgyti netikėtų rakursų, kurie savo ruožtu daro apgręžiamąjį poveikį. Pavyzdžiui, per graikiškų mąstymo prieigų lūžį Filono Aleksandriečio Švento Rašto interpretacijose (kuriose atsiranda personifikuotas Logos kaip tarpininkas tarp Dievo Kūrėjo ir kūrinijos) nusitiesė tiltas tarp „judėjiško“ ir „graikiško“ pasaulių, kuris galiausiai sutvirtėjo ir išsivystė į atskirą fenomeną – Krikščionybę, kurią laikyčiau helenizuoto Judaizmo, helenistinio Judaizmo plėtra. Prisiminkime, kad tiek Evangelijos, tiek ir kitos NT knygos buvo rašytos graikiškai. Apaštalas Paulius buvo kilęs iš Tarso, t.y. diasporos, Romos pilietis (abejonių kelia jo mokinystė prie to meto fariziejų lyderio Gamalielio kojų, turint omenyje, kad Gamalielis krikščionių nepersekiojo, bet juos užtarė Sinedrione, kaip rašoma Apaštalų darbuose).

Po to turime Islamo pasaulyje atsiradusią žydų filosofiją, kuri perėmė daug temų, kurios buvo plėtojamos musulonų filosofinėse mkyklose, kurių vienos orientavosi į neo-platonizmą, kitos į aristotelizmą, kitos kritikavo. Ir po Ispanijos Rekonkistos matome, kaip islamiška išdistiliuota, suabstraktinta, „išpavidalinta“ Dievo samprata, perimta žydų filosofų aristotelininkų, patenka į viduramžių Europą per arabiškų ir žydų filosofų veikalų vertimus į lotynų kalbą, ir čia pasėja sėklą, kuri gerai sudygsta ir paveikia scholastinį mąstymą. Neoplatoniškos idėjos Ispanijoje palankiausią dirvą randa kabalistiniuose ratuose, kuriuose atsiranda Zoharas. Galiausiai matome, kaip Renesanse ir Naujaisiais laikais atsiranda ir įvairios krikščioniškos bei okultinės Kabalos modifikacijos. Dar yra ir Spinoza, pirmasis modernus žydas, emancipavęsis iš Judaizmo, kuris pradeda visiškai naują epochą Vakarų filosofijoje. O XX a. yra ir Buberis, ir Levinas, kurių filosofijose taip pat vienaip ar kitaip kaip per prizmę perėjo Vakarų filosofinių idėjų spinduliai, kurie čia lūžo taip, kad išsiplėtojo kaip vaivorykštės spalvos.

VILNIAUS GAONAS – vienas žymiausių ortodoksinio judaizmo autoritetų. Kokią įtaką jo veikla padarė lietuvių kultūrai?

Lietuvių kultūrai kažkokios įtakos Gaonas turbūt ir nepadarė. Jis reikšmingesnis kitų lietuvių, vadinamų litvakais, kultūrai. Su juo ir jo mokinių veikla siejama garsioji lietuvškoji analitinė Talmudo studijų mokykla, orientavimasis į religinės teisės (Halakhos) šaltinius, priimant halakhinius sprendimus, o ne į kodeksus. Kad būtų aiškiau – skirtumas toks, kad šaltinių analizė leidžia priimti lankstesnį, nedogmatišką sprendimą, labiau adaptuotą prie laiko ir aplinkybių, nei kodeksų naudojimas. Nes kodeksai – tai jau įtvirtintos nuostatos ir sprendimai, kaip ir ką kas turi daryti, kas draudžiam, ir kas ne, neatsižvelgiant į galbūt gerokai pasikeitusias aplinkybes ir kontekstus. Tai yra, kodekso laikymasis pažodžiui gali vesti prie to, kad individas ir bendruomenė gali tapti vis labiau „iškritusi“ iš laiko, ir iš šalies atrodyti vis labiau radikali ir tradicionalistinė. Taip atsiranda radikalios hareidim bendruomenės, kurios Izraelyje, pavyzdžiui, platesniems, gana sekuliariems visuomenės sluoksniams yra tikras galvos skausmas. Tuo tarpu litvakiškas ortodoksinis Judaizmas priskiriamas prie nuosaikiųjų, išlaikančių pusiausvyrą tarp pasaulietiškumo ir religinių prievolių atlikimo. Plačiausiai žinomas šios Judaizmo atšakos rabinas ir filosofas neo-kantininkas, litvakas, ilgus dešimtmečius gyvenęs JAV, Josefas Dovas Soloveičikas. Galima priskirti ir Emmanuelį Leviną.

LDK gyvenusių žydų palikuonys save vadina litvakais. Kuo litvakai – ypatingi žydai? Kuo skiriasi nuo Ukrainos, Lenkijos, kitų šalių žydų? Ar litvakų elito istorija Lietuvoje jau baigėsi?

Jau kaip ir atsakiau į šį klausimą. Dar galiu pridurti, kad Ukrainos, Lenkijos Judaizmuose pastebina didelė Chasidų judėjimo įtaka. Chasidizmas labiau pabrėžė jausminius ir mistinius dievogarbos aspektus, nei intelektualinius. Čia atsirado ir rebės, t.y. charizmatiniai lyderiai (vietoj Talmudą nuodugniai studijuojančių rabinų), kurie dažnai tapdavo paprastiems žmonėms dvasiniais tarpininkais ir užtarėjais tarp jų ir Dievo.

O dėl litvakų elito. Taip. Panašu, kad tą šlovę „mūsiškiai“ barbarai sunaikino negrįžtamai. Nors naujieji Lietuvos ir Vilniaus rabinai ir bando gaivinti bent studijavimą. Tačiau žmonių beveik nėra. Sąlygų taip pat. Centrai persikėlė į Izraelį ir JAV, kur galima rasti mūsų, litvakiškų ješivų (aukštųjų rabiniškų studijų namų) filialus (Panevėžio, Slobodkės, ir kt), kuriuose toliau tęsiamos litvakiškos studijavimo tradicijos. Taip pat ir Musar judėjimas (kuriame buvo pabrėžiama vidinio moralinio tobulėjimo svarba kaip religinė praktika, o ne aklas ritualizmo laikymasis), gimęs Lietuvoje XIX a., dabar gana populiarus JAV, net ir Reformos Judaizme.

Ar sutiktumėte, kad žmogus neturi būti vertinamas pagal tautybę?

Be abejo… Nei pagal tautybę, nei pagal religiją…

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė 2016.05.25

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code