Teatralas Sakalas Uždavinys: Ką reiškia būti menininku?

Esate teatro, kino aktorius, režisierius, taip pat ir sklandytojas. Iš tolo stebint Jūsų veiklą, apima įspūdis, kad kažkas panašaus jau buvo, nors iš tiesų tai vyksta pirmą kartą. Nejučiomis iš atminties iškyla kažkada skaityta populiaraus JAV rašytojo, aviatoriaus Ričardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ alegorinė apysaka. Joje jis rašo, „kad kiekviena žuvėdra turi teisę skraidyti, kad laisvė yra jos prigimties esmė ir kad visa, kas prieštarauja tai laisvei, turi būti atmesta, nesvarbu, ar tai paprotys, ar prietaras, ar koks nors draudimas“. Esate vaidinęs A. Čechovo pjesėje „Žuvėdra“. Koks Jūsų gyvenimo šūkis? Panašus į Bacho mintį, o gal visgi pernelyg mistifikuoju Jūsų gyvenimo būdą?

Ko gero mistifikuojate. Manyčiau, mano veiksmas žymiai paprastesnis, nesidangstydamas aukštomis frazėmis ar filosofinių skaitinių nuotrupomis, pavadinčiau tai pažinimo procesu. Būtent procesu, nes pažinimas, jei toks ir įvyksta, yra to proceso pasekmė. Procesu atsakyčiau ir apie „iššūkį“: tai egzotiškas, gal net seksualus Eurovizinis terminas, kuriuo neretai spekuliuojama. O jei iššūkis tikras, tai dažnai trumpalaikis. Savo laiku, dar studijuodamas akademijoje, tikrai žavėjausi R. Bacho kūriniu, pamenu, kaip buvau tiesiog pritrenktas apysakos jėgos, idėjos mąsto, bet dabar tai truputį juokinga, norisi juoktis ne iš kūrinio, o iš savęs. Tai labai svarbi, bet jau praėjusio proceso dalis, kaip ir H. Hessė, A. Artaud ar S. Geda. Jokiu būdu neturiu minties, kad pranokau genijus, tiesiog, manau, jei per ilgai užsibuvai kuriame nors autoriuje, knygoje, idėjoje – reikia žiūrėti kas negerai. Iššūkis, ko gero, ir yra išlaikyti tą pusiausvyrą, neužsibūti, bet ir neprašokti kažkurio etapo. O aviacija taip pat etapas, tik greičiausiai nebus trumpalaikis, nes šioje srityje dar labai labai daug teks išmokti tiek teorijos, tiek praktinių įgūdžių.

Sakalas-Uzdavinys

Sakalas Uždavinys (asm. archyvo nuotrauka)

Atsakant į pirmąją Jūsų klausimo dalį – taip, tai jau buvo. Mano supratimu, bet kuris sąmoningas tobulėjimas įmanomas tik procese, ir R. Bacho ar A. De Setnt Egziuperi, jei jau kalbame apie rašytojus-aviatorius, kūrinius gimdė toks pats saviieškos procesas, tik gal kiek sudėtingesnis, ar bent jau detaliau aprašytas biografų.

Filosofą Wittgensteiną domino propelerių konstravimas, modeliavimas, o Jūsų svajonė valdyti skraidymo aparatą. Kokios idėjos aplanko Ten – aukštai, tarp žemės ir dangaus? Galbūt reikėtų išskraidinti žmones į kosmosą, kad jie ten gyventų? Juk graikiškai „kosmos“ (κοσμος) reiškia tvarką, ekvivalentiškai reiškiančią grožį.

Nuo graikų „kosmos“ suvokimo praėjo daug metų ir dar daugiau įvairių mokslinių atradimų, kurie aukštyn kojom apvertė κοσμος prasmę. Puikiai žinome, kad visata keliauja į absoliutų jovalą (entropiją) ir tik mes savo sąmonėje bandome surikiuoti savo juslėmis matomą pasaulį į šiokią tokią bent jau laikiną tvarką. O valdyti skraidymo aparatą negali būti svajonė, nes svajonėmis valdydamas orlaivį ilgai ore neužsibūsi, skraidoma žiniomis. Propeleris, beje, gana sudėtingas aerodinaminis prietaisas, nežinojau, kad Wittgensteiną domino propeleriai, bet puikiai suprantu kodėl.

Filosofai ragina žmones išdrįsti būti savimi – mąstyti, svajoti. Esate viešoje erdvėje minėjęs, jog nevaidintumėte sau svetimų personažų. Atlikti artimo herojaus vaidmenį – lengva metamorfozė, bet ar nesikerta ji su sokratiškuoju siekiu „pažinti save“? Ar susitapatinus su vaidmeniu, paprasta vėl sugrįžti į save? Tinkamoje situacijoje nekartoti scenoje surepetuoto elgesio, žodžių modelio, nesupainioti pjesės ir realaus gyvenimo siužetų? O gal galima šią savotišką transformaciją pavadinti praktine dialektika?

Mano supratimu, mes niekada nebūname savimi, tik aplinkinių nuomonių projekcijomis. Nebent, esi pasiekęs kažkokios „dieviškos tobulybės“ lygmenį, bet aš tokių žmonių dar nesutikau. Gal todėl ir egzistuoja frazė „pasakyk kas tavo draugai ir aš pasakysiu kas esi tu“. Sakydamas, kad „svetimo personažo“, turėjau omenyje labiau „neįdomaus“, tarkime kokio „herojaus“, nevaidinčiau, nes jie blankūs kaip šiltnamyje auginti pomidorai, tobuli išore, bet beskoniai ir bekvapiai. Sokrato teiginys „pažink save“ – toks pats absurdiškas kaip ir S. Beketo „Belaukiant Godo“, kaip gali pažinti tai, ko nėra. Mes nuolat kintame, metamorfozė yra nuolatinis procesas, kaip ir pati visatos entropija. Kaip aktorius, aš niekada nesitapatinsiu su personažu, nes tai yra psichinė liga, tu negali persikūnyti į kažką kitą, nebent sergi šizofrenija. Man personažas yra kaip marionetė, kurią gali konstruoti bet kokių proporcijų, dydžių ir pan. Personažas yra semiotinis padaras, sukonstruotas iš ženklų, o ne iš realių, priežastingumą turinčių, emocijų ar biografijos. Todėl nėra priežasties painioti pjesės ir realaus gyvenimo siužeto. Galima būtų užduoti kontraklausimą: „Kiek realus iš tiesų yra tas „realus“ ir kokios atskaitos sistemos atžvilgiu?“

Jūsų režisuotuose spektakliuose analizuojami santykiai su moterimis („2 smegenų istorija“, „Sex guru“, „Kazanova“), taip pat pats vaidinote televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“, ar tai priežastis dėl kurios apskritai kuriate?

Visiškai ne. Spektakliai, serialai, filmai yra temos. Teatras yra kolektyvinis (TV dar ir komercinis) veiksmas ar menas, nelygu kaip kam norisi vadinti, todėl praktiškai neįmanoma pasirinkti temos nepriklausomai nuo kitų. Aktoriaus meistrystė, mano galva, ir yra išlikti įdomiu užduotoje temoje tiek sau, tiek kolegoms, tiek žiūrovui. Kuriu todėl, kad randu įdomių „semiotinių padarų“ temose, kurios man nukrenta prieš nosį, tikrai ne todėl, kad tokių temų ieškau.

Ar darote perskyrą tarp elitinės kultūros ir masinės pramogų kultūros? Ar yra skirtumas tarp pataikavimo miniai ir kritinės žiūros į šiandienybę, bekompromisinės autentiškos kūrybos? Gal ribų tarp šių fenomenų jau nebelikę?

Elitinė kultūra daugeliu atvejų yra vidutinybių produktas, norint nuslėpti savo neišmanymą. Bekompromisė ir autentiška kūryba neįmanoma, ji negali egzistuoti mainais paremtoje visuomenėje, tad neverta net analizuoti. Tokia kūryba turėtų būti be konformizmo. Vienas brangiausių mano turimų daiktų yra kažkada draugo dovanotas senas žiebtuvėlis (tada dar rūkiau) su užrašu: „Faktas, kad tavęs niekas nesupranta, dar nereiškia, kad esi menininkas“. Taigi, jei esi elitinis, dar nereiškia, kad tai turi ką bendro su kultūra (ar intelektu), o faktas, kad tai masinė – gali nereikšti pigios pramogos, tarkime kaip „Pink Floyd“ koncertiniai pasirodymai.

Ar sutiktumėte su teiginiu, jog režisierius – visagalis demiurgas (Dievas kuriantis Adomą), o aktorius – daugiau žmogus (įkvėptas molis)? Koks filosofijos vaidmuo teatre, kine?

Na, režisierius negali būti Dievu, nes Dievuje nėra egoizmo (ar jis egzistuoja Demiurge, priklauso nuo konkretaus Demiurgo charakterio). Bet tam tikros Demiurgo/Adomo sąsajos tikrai yra. Tik neužmirškime, kad Dievas suteikė savajam Adomui laisvę rinktis, režisierius dažnai tokios drąsos neturi, o ir laiko visatoje jam skirta šiek tiek mažiau.

Atsakyti į klausimą, koks filosofijos vaidmuo teatre ar kine, neįmanoma, tai daugmaž toks pats klausimas, kaip „koks vandens vaidmuo žuvies gyvenime“. Bet koks teatro ar kino kūrinys be filosofijos neįmanomas, kaip kad žuvis, kuri net nesuvokia, kad egzistuoja vandenyje, mes dažnai to nesuvokiame. Dar juokingiau, kada kas nors pradeda apie tai aiškinti. Įsivaizduokite žuvį, sėdinčią ant kranto ir aiškinančią, kas yra vanduo. Gal tai ir tapė J. Boschas?

Koks teatralo santykis su narciziškumu, puikybe? Ar sutiktumėte su mintimi, kad filmas, spektaklis – tai brangus režisieriaus psichoanalizės seansas?

Tikrai sutinku, bet kitaip neįmanoma, kas dailininkui yra drobė, režisieriui – scena ar ekranas. O narciziškumas bet kurioje meno srityje būtinas, tik jis kaip druska, padauginus sugadina skonį nepataisomai.

Koks Jūsų scenos principas – intelektualus improvizavimas, individualus charakteris, ar veikiau jausmai su muzika, gestais, dekoracijomis?

Intelektualus improvizavimas, bent jau man norėtųsi, kad taip būtų. Ar taip nors iš tolo pavyksta – ne man spręsti.

Kokia Jūsų teatro koncepcija? Kurio filosofo vaidmuo Jums būtų artimiausias? Galbūt rekomenduotumėte mūsų skaitytojams, savo nuožiūra, favoritinius spektaklius, filmus, knygas, išgrynančias žmogaus žvilgsnį?

Umberto Eco. Tai yra autorius ir filosofas, kuris mane šiuo metu veda

Kaip atsakytumėte į hamletiškąjį klausimą: „Būti ar nebūti – štai mįslė./  Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj/ Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,/ Ar su ginklu prieš negandų marias/ Į kovą stot ir jais nusikratyti?“

Atsakyčiau, kad svarbiausia neatsakyti į šį klausimą rimtai:

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.05.30

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code