Identializmas kaip aukščiausioji dualizmo stadija (IV dalis)
Nedaug perdėsim pasakydami, kad toji psichinė būklė labai paplitusi. Visa šiuolaikinės ekonomikos, sociologijos ir kultūrologijos veikla – tai iš esmės apykaitos ir somatinių procesų organuose aprašinėjimas.
Iš prigimimo oranusas – primityvus virtualus parazitų tipo organizmas. Bet ypatingas tuo, kad neprisisiurbia prie kokio nors vieno organizmo donoro, o paverčia kitus organizmus savo ląstelėmis. Kiekviena jo ląstelė – tai atskiras begalinių galimybių žmogus, turintis prigimtinę teisę į laisvę. Paradoksalu, tačiau oranusas, kaip organizmas, yra ant kur kas žemesnės evoliucijos pakopos nei bet kuri iš jo ląstelių. Jis nepažįsta abstraktaus mąstymo, netgi savirefleksijos. Galima sakyti, kad garsioji trečioji akis, pavaizduota vieno dolerio kupiūroje, iš tikrųjų nieko nemato. Ji paprasčiausiai dailininko iš Odesos užtepliota ant piramidės paviršiaus, štai ir viskas. Idant nesinervintų į šizofreniją linkę konspirologai, ją vertėtų paslėpti po juodu raiščiu…
Oranusas neturi nei ausų, nei akių, nei proto. Ir jis, žinoma, nėra nei pikto įsikūnijimas, nei pragaro išpera, kaip kad tvirtina daugelis religinio verslo atstovų. Pats savaime jis nieko netrokšta, kadangi nesugeba trokšti ko nors atsajaus. Tai neturintis sąmonės polipas, be emocijų ir ketinimų, ryjantis ir produkuojantis tuštumą. Tuo pat metu kiekviena jo ląstelė potencialiai galėtų suprasti, kad ji visai ne oranuso ląstelė, o atvirkščiai – oranusas yra tik vienas iš menkučių jos proto objektų. Būtent šiai galimybei blokuoti oranusui ir reikalingas išstumiamas impulsas.
Anksčiau oranusas turėjo tik vegetatyvinę nervų sistemą; masinių elektroninės informacijos priemonių atsiradimas reiškia, kad evoliucijos procese išsivystė ir centrinė nervų sistema. Svarbiausia oranuso nervų galūnė, kuri mūsų laikais pasiekia kiekvieną žmogų, yra televizorius. Mes jau kalbėjome apie tai, kaip žiūrovo sąmonė pakeičiama virtualaus Homo Zapiens sąmone. Dabar panagrinėkime trijų vau impulsų poveikio mechanizmą.
Normalios būsenos žmogus teoriškai gali suvokti vau impulsus ir jiems pasipriešinti. Bet nesąmoningai susiliejęs su televizijos laida Homo Zapiens – tai jau ne asmenybė, o tiesiog būsena. antrosios rūšies subjektas nesugeba analizuoti to, kas vyksta, lygiai kaip to nesugeba magnetofoninis gaidžio giesmės įrašas. Net ir atsiradęs kritiškas vertinimas to, kas vyksta ekrane, tėra iliuzija ir indukuoto psichinio proceso dalis.
Periodiškai kas keleta minučių televizijos laidoje – tai yra antrosios rūšies subjekto sąmonėje – demonstruojami reklaminiai klipų blokai, kurių kiekvienas yra sudėtinga ir apgalvota rezonuojančių su įvairiais kultūriniais psichikos klodais analinių, oralinių ir išstumiamųjų vau impulsų kombinacija.
Taikant apytikrę fizinių procesų analogiją, išeitų, kad pacientą pirma užmigdo (subjekto numeris vienas išstūmimas subjektu numeris du), o paskui atlieka pagreitintą hipnozės seansą ir įtvirtina atmintyje visus jo etapus sąlyginio reflekso ryšiu.
Kažkuriuo metu antrosios rūšies subjektas išjungia televizorių ir vėl tampa pirmosios rūšies subjektu, tai yra paprastu žmogumi. Paskui tiesiogiai jis jau trijų vau impulsų nebegauna. Bet atsiranda panašus į išliekantį įmagnetinimą efektas. Protas pats ima produkuoti jų poveikį. Trijų vau impulsų poveikis atsiranda spontaniškai ir yra panašus į foną, kuriame atsiranda visos kitos mintys. Jei HZ būsenos subjektas yra trijų vau impulsų veikiamas, tai grįžusį į normalią būklę jį veikia trys vau faktoriai, automatiškai generuojami jo paties proto.
Nuolat ir reguliariai besikartojanti HZ būsena ir švitinimas vau impulso spinduliais žmogaus sąmonėje suformuoja savotišką filtrą, leidžiantį suvokti tik tą informaciją, kurią sudaro oralinė ir analinė vau medžiaga. Todėl žmogui net nepasitaiko galimybė pagalvoti apie savo tikrąją prigimtį.
Ir kas gi yra ta tikroji prigimtis?
Dėl kelių priežasčių, apie kurias neturime kada daug kalbėti, kiekvienas į šį klausimą gali atsakyti tik pats. Kad ir kokia apgailėtina būtų paprasto žmogaus būklė, jis vis dėlto turi galimybę rasti atsakymą. O dėl antrosios rūšies subjekto, tai jis tos galimybės neturi, kadangi jo paprasčiausiai nėra. nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), oranuso media sistema, siunčianti į informacijos erdvę tris vau impulsus, iškelia HZ savęs identifikavimo klausimą.
[Pelevin V. Generation P. Kaunas: Jotema. 2006. P.87 – 90]
Naujausi komentarai