Identializmas kaip aukščiausioji dualizmo stadija (VII dalis)

liuk

Kadras iš filmo „Generation «П» (2011)

Korporatyvinės stygos principu suorganizuoti žmonės panašūs į ant virvės suvertas žuvis. Bet mūsų atveju tos žuvys dar gyvos. Negana to, veikiamos oralinio ir analinio vau faktoriaus, jos lyg ir šliaužia korporatyvine styga, kaip joms atrodo, į viršų. Tą daryti jas verčia instinktas arba, jei norite, gyvenimo prasmės siekis. O gyvenimo prasmė ekonominės metafizikos požiūriu – oralinio identyti transformacija įanalinį. Situacija neapsiriboja tuo, kad paveiktas trijų išliekančiųjų vau faktorių subjektas priverstas pats save traktuoti kaip identity. Absoliučiai viską, kas gali charakterizuoti žmogų, tamsaus amžiaus kultūra jau suderino su oraline ir analine koordinačių sistema ir įrašė į begalinės burnašiknystės kontekstą.

Išstumtasis vau žmogus analizuoja bet kurį sutiktąjį kaip kupiną komercinės informacijos klipą. Kito žmogaus išvaizda, jo kalba ir elgesys nedelsiant interpretuojami kaip vau simbolių rinkinys. Prasideda labai spartus nekontroliuojamas procesas, susidedantis iš vienas paskui kitą sąmonėje įsižiebiančių ir gęstančių analinių, oralinių ir išstumiamųjų impulsų, ir taip nulemiamas žmonių tarpusavio santykių pobūdis. Homo homini lupus est, teigia vienas garsus lotyniškas posakis. Tačiau žmogus žmogui seniai jau ne vilkas. Žmogus žmogui netgi ne imidžmeikeris, ne dileris, ne kileris ir ne ekskliuzyvinis distributorius, kaip kad mano šių laikų sociologai. Viskas kur kas baisiau ir paprasčiau. Žmogus žmogui vau; ir ne žmogui, o lygiai tokiam pačiam vau. Taigi šiuolaikinės kultūros koordinačių sistemos projekcijoje tas lotyniškas posakis skamba – Vau Vau Vau!

Tai susiję ne tik su žmonėmis, bet ir apskritai su viskuo, kas patenka į mūsų dėmesio erdvę. Vertiname tai, į ką žiūrime, ir nepastebėję pažįstamų stimuliatorių, mes jaučiame slogų ilgesį. Vyksta savotiška mūsų recepcijos binarizacija – bet kuris fenomenas sudėstomas linijine analinio ir oralinio vektorių kombinacija. Bet kuris imidžas turi konkrečią piniginę vertę. Net jeigu jis pabrėžtinai nekomercinis, iš karto kyla klausimas, kokia tokio nekomerciškumo komercinė vertė. Todėl ir atsirado visiems pažįstamas jausmas, kad viskas atsiremia į pinigus.

Ir tikrai, viskas atsiremia į pinigus – nes pinigai seniai jau atsirėmė patys į save, o visa kita uždrausta. Oraliniai ir analiniai plykstelėjimai tampa vienintele leistina psichine reakcija. Visa kita proto veikla užblokuota.

Antrosios rūšies subjektas visiškai mechaniškas, nes yra elektromagnetinių procesų televizoriaus elektroniniame vamzdelyje aidas. Vienintelė laisvė, kuri jam suteikta, – tai laisvė pasakyti „Vau!” nusipirkus dar vieną prekę, kuri paprastai būna naujas televizorius. Būtent todėl valdomieji oranuso impulsai vadinami vau impulsais, o nesąmoninga identializmo ideologija vadinama vauerizmu. O dėl atitinkančio vauerizmą politinio režimo, tai jis kartais vadinamas telekratija arba mediakratija, kadangi rinkimų objektas (ir net, kaip buvo parodyta anksčiau, subjektas), tam režimui viešpataujant, yra televizijos laida. Nederėtų užmiršti, kad šiuolaikinių masinės informacijos priemonių dažnai vartojamas žodis „demokratija“ – tai visiškai ne tas pats žodis „demokratija“, kuris buvo paplitęs XIX ir XX amžiaus pradžioje. Tai vadinamieji homonimai; senasis žodis „demokratija“ buvo kilęs iš graikiško „demos“, o naujasis – iš posakio „demo – version“ (angl. variantų demonstravimas).

Taigi žiūrim, ką turim.

Identializmas – tai tokios išsivystymo stadijos dualizmas, kai stambiausios korporacijos galutinai apriboja žmogaus sąmonę, kuri nepaliaujamai oralinio, analinio ir išstumiamojo vau impulsų veikiama pradeda savarankiškai generuoti tris vau faktorius, – taip vyksta stabilus ir nepertraukiamas asmenybės išstūmimas, o jos vietoje randasi vadinamasis identity. Identializmas – tai turintis trigubą ypatybę dualizmas. Tai dualizmas a) miręs; b) supuvęs; c) su įdagu. Galima pateikti daug įvairių identity apibrėžimų, bet tai visiškai beprasmiška, kadangi realiai jis vis tiek neegzistuoja. Ir jeigu ankstenėse žmonijos istorijos stadijose galima buvo kalbėti apie žmogaus išnaudojimą žmogumi arba abstrakčia sąvoka, tai identializmo epochoje kalbėti apie išnaudojimą jau nebeįmanoma. Identializmo stadijoje visiškai išnyksta tas, už kurio laisvę galima būtų kovoti.

Todėl pasaulio pabaiga, apie kurią taip ilgai kalbėjo krikščionys ir prie kurios neišvengiamai veda sąmonės vauerizacija, bus visiškai nepavojinga visais atžvilgiais – kadangi dingsta tas, kuriam galėtų kilti pavojus. Pasaulio pabaiga bus paprasčiausiai televizijos laida. Ir tai, bendražygiai, teikia mums neapsakomą palaimą.

 

Če Gevara,

Šumerų kalnas, amžinybė, vasara.

[Pelevin V. Generation P. Kaunas: Jotema. 2006. P.94-96]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code