Identializmas kaip aukščiausioji dualizmo stadija (V dalis)

slepetes

Kadangi jokios vidinės prigimties antrosios rūšies subjektas neturi, vienintelė galimybė jam atsakyti į šį klausimą – tai išreikšti save per kombinaciją televizoriuje rodomų daiktų, kurie, savaime aišku, nėra nei jis, nei kažkokios jo dalys. Tai primena apofatinę teologiją, kurioje Dievas nusakomas per tai, kas jis nėra, tik čia mes turime reikalą su apofatine antropologija.

Antrosios rūšies subjektui atsakymas į klausimą “Kas tai yra aš?” gali skambėti tik taip: “Aš – tas, kuris važiuoja tokia ir tokia mašina, gyvena tokiame ir tokiame name, dėvi tokius ir tokius drabužius.” Savęs identifikavimas įmanomas tik sudarius vartojamų produktų sąrašą, o transformacija – tik jį keičiant. Todėl dauguma reklamuojamų objektų siejama su asmenybės tipu, charakterio bruožu, polinkiu arba ypatybe. Taip atsiranda visiškai įtikinama tų ypatybių, polinkių ir bruožų kombinacija, kuri gali sudaryti realios asmenybės įspūdį. Galimų kombinacijų skaičius praktiškai neribotas, galimybė rinktis – irgi. Štai kaip formuluoja reklama: “Aš ramus ir pasitikintis savimi žmogus, todėl perkuosi raudonas šlepetes”. Antrosios rūšies subjektas, norintis į savo ypatybių kolekciją įtraukti ramybę ir pasitikėjimą savimi, to pasiekia įsiminęs, kad turi įsigyti raudonas šlepetes; analiniam vau faktoriui suveikus taip ir atsitinka. Klasikiniu atveju oralinė ir analinė stimuliacija tampa uždaru žiedu, kaip žinomame pavyzdyje su ryjančia savo uodegą gyvate: milijono dolerių reikia tam, kad nusipirktum namą brangiame rajone, namas reikalingas tam, kad turėtum kur avėti raudonas šlepetes, raudonos šlepetės reikalingos tam, kad jaustumeisi ramus ir pasitikintis savimi, o tai leis tau uždirbti milijoną dolerių, kad galėtum nusipirkti namą, po kurį galėsi vaikštinėti apsiavęs raudonas šlepetes ir jaustis ramus ir pasitikintis savimi.

Kai oralinė ir analinės stimuliacijos žiedas užsidaro, galima sakyti, kad reklaminės magijos tikslas pasiektas: atsiranda iliuzinė struktūra, kuri neturi centro, bet visi daiktai ir ypatybės sukasi apie to centro fikciją, vadinamąją identy (angl. identiškumas, tapatumas)

Identity – tai antrosios rūšies subjektas tokioje išsivystymo stadijoje, kai jis sugeba egzistuoti savarankiškai, be nuolatinės trijų vau impulsų aktyvacijos, o tik veikiamas trijų išliekančiųjų vau faktorių, kuriuos savarankiškai generuoja jo paties protas.

Identity – tai pseudoego, ir tuo viskas pasakyta. Buržuazinė mintis, analizuojanti šiuolaikinio žmogaus padėtį, mano, kad prasiveržti pro identity atgal prie savojo ego – tai didžiulis dvasinis žygdarbis. Gali būti, kad taip ir yra, nes ego neegzistuoja sąliginai, o identity – visiškai. Bėda tik ta, kad tai neįmanoma, nes prasiveržti nėra iš kur, nėra kur ir nėra kam. Nepaisant to, mes galime sakyti, kad šūkiai “Atgal prie ego!” arba “Pirmyn prie ego!” įgyja toje situacijoje jeigu ne prasmę, tai bent estetinį pateisinimą.

Trijų vau impulsų poveikis subtilesniems žmogaus psichikos procesams gimdo visą dabartinės kultūros vidutinišką įvairovę. Ypatingą vaidmenį čia atlieka išstumiamas impulses. Jis panašus į pneumatinio kūjo griaudėjimą, kuris užgožia visus kitus garsus. Visi išoriniai dirgikliai, išskyrus vau oralinį ir vau analinį, nufiltruojami, ir žmogus praranda susidomėjimą viskuo, kame nėra oralinės arba analinės sudedamosios dalies. Savo nedideliame darbe mes nenagrinėjame seksualinės reklamos, bet turime pasakyti, kad seksas dažniausiai patrauklus tik kaip simbolizuojantis gyvybinę energiją, kurią galima transformuoti į pinigus, o ne atvirkščiai. Tai gali patvirtinti bet kuris profesionalus psichoanalitikas. Galiausiai išaiškėja, kad šiuolaikinis žmogus jaučia giluminį nepasitikėjimą praktiškai viskuo, kas nesusiję su pinigų gavimu arba jų leidimu.

[Pelevin V. Generation P. Kaunas: Jotema. 2006. P.90 – 92]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code