Dieviškumo samprata

kier

Kaip žinia, Evangelijoje pagal Luką 14, 26 dėstomas keistas mokymas apie absoliučią pareigą Dievui: „jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantos savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo sielos – negali būti mano mokinys“. Tai kieti žodžiai, kas gali juos ištverti? Todėl juos taip retai ir girdime. Tačiau juos nutylėdami tik tuščiai išsisukinėjame. Teologijos studentas vis dėlto sužino, kad Naujajame Testamente šie žodžiai yra, ir vienoje ar kitoje egzegezėje randa tokį paaiškinimą – kad „Nekęsti“ šitoje ir keliose kitose vietose „Per susilpninimą (gr.) reiškia: menkiau mylėti, žemiau vertinti, negerbti, per nieką laikyti (lot.)“. neatrodo, jog kontekstas, kuriame šie žodžiai pasitaiko, patvirtintų šį skoningą paaiškinimą. Toliau kaip tik pasakojama, kaip žmogus, norintis pastatyti bokštą apsvarsto, ar įstengs tai padaryti, idant paskui neapsijuoktų. Glaudus šio pasakojimo ryšys su cituojamomis eilutėmis, regis, nurodo būtent tai, kad šie žodžiai turėtų būti suprantami baisiausia prasme, idant kiekvienas galėtų išmėginti save – ar jis gali pastatyti pastatą.
Jei tam pamaldžiam ir lepiam egzegetui, kuris šitaip derėdamasis mano galįs kontrabanda įvesti krikščionybę į pasaulį, pasiektų kokį žmogų įtikinti, kad gramatiškai, lingvistikai ir „Pagal analogiją“ tos vietos reikšmė ir buvo tokia, tai jam ko gero pasisektų tą pačią akimirką tą žmogų įtikinti, kad krikščionybė yra vienas labiausiai apgailėtinų dalykų pasaulyje. Mat tam mokymui, kuris savo lyriškiausiame proveržyje, stipriausiai pulsuojančiame jo amžino galiojimo įsisąmoninimu, negali pasakyti nieko daugiau negu triukšmingus žodžius, nieko nereiškiančius, tik pažyminčius, kad reikia būti ne tokiems geranoriams, ne tokiems dėmesingiems, abejingesniems; mokymui, kuris vos nutaisęs miną, jog nori pasakyti baisų dalyką, baigia tuo, kad užuot kėlęs siaubą, tik seilėjasi – tokiam mokymui juk neverta lenktis.
Tie žodžiai yra baisūs, bet manau, kad juos galima suprasti, nors iš to ir neplaukia, kad juos supratęs turi drąsos taip padaryti. Tačiau reikia būti sąžiningam ir sutikti su tuo, kas parašyta, pripažinti, jog tai yra didu, net jei pats neturi tam drąsos. Šitaip besielgiantis neišstums savęs iš dalies tame gražiame pasakojime, nes tam tikra prasme jame juk glūdi paguoda – paguoda neturinčiam drąsos pradėti bokšto statybą. Bet reikia būti garbingam ir nesakyti, kad šis drąsos trūkumas iš tikrųjų esąs nusižeminimas, nes tai, priešingai, yra išdidumas, kai tuo tarpu tikrai nusižeminusi drąsa yra tikėjimo drąsa.
Dabar lengva įžvelgti, kad jei tose eilutėse esama prasmės, tai jos turi būti suprantamos pažodžiui. Dievas yra tas, kuris reikalauja absoliučios meilės. Tačiau tas, kuris reikalaudamas žmogaus meilės, manys, jog ją reikia įrodyti tampant apatišku viskam, kas iki šiol buvo brangu, – tas yra ne tik egoistas, bet ir kvailys; reikalaujantis tokios meilės tą pačią akimirką pasirašo sau mirties nuosprendį, nes visas jo gyvenimas susitelkęs į trokštamą meilę. Panašiai vyras reikalauja, kad žmona paliktų tėvą ir motiną, bet jei tai, kad ji dėl jo taps apatiška, ištižusia dukterimi ir t.t., jis laikytų nepaprastos meilės įrodymu, būtų didžiausia kvailystė. Jei jis nors kiek suprastų, kas yra meilė, tai trokštų pamatyti, kad jo žmona tobulai mylėjo kaip duktė ir sesuo ir kaip tik todėl būtų tikras, kad žmona mylės jį kaip niekas kitas karalystėje. Tai, ką žmoguje laikytume egoizmo ir kvailumo ženklu, egzegeto padedamas laikai derama dieviškumo samprata.
[Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius; Aidai. 2002. P. 66-68]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code