Nomadologija: kelionės fenomenas Deleuze’o ir Guatttari šizoanalizėje

5

Salvadoras Dali. Sentimentalus simpoziumas (1944)

 

Šizofreniko pasivaikščiojimas yra geresnis troškimų mašinos modelis, rašo Deleuze’as ir Guattari (toliau – D&G) savo knygoje «Anti-Œdipus: Kapitalizmas ir šizofrenija», negu neurotikas paguldytas ant kušetės. Šią šiuolaikinės prancūzų filosofijos atstovų tezę pabandysiu pagrįsti šiame rašinyje, remiantis amerikiečių ir britų kino režisieriaus Terry Gilliam filmu «Teorema zero» (The Zero Theorem, 2013).

Filmo pagrindinis herojus Qohen Leth – tai kliedintis žmogus savame ypatingame pasaulyje ir kartu samdomas mokslininkas, savo noru užsidaręs namuose, buvusiame vitražais puoštame vienuolyne, kur kompiuterinėje sistemoje įrodinėja nulinę teoremą, skaičiuoja esmes ir bando išsiaiškinti, ar visata turi prasmę. Tačiau esmės nenori būti išspręstos, jos vis keičiasi, išslysta ir išsprūsta nuo jo. Schemos griūva ir vėl Qohen’as savo darbą pradeda nuo pradžios. Qohen’o elgesys liudija šizofreniko prarastą kantrybę ir prašymą, palikti jį ramybėje. Jis priverčiamas žaisti vienumos tuštumoje iki begalybės, taip išprovokuoja savyje siaubingą kraštutinumą, kai siela ir kūnas palaipsniui keliauja į pražūtį.

1

Terry Gilliam. The Zero Theorem, 2013.

Darbdavio rūpesčio dėka jam atliekama medicininė apžiūra, vadinama ontologiniais tyrimais, ir nustatomas psichinis sutrikimas, nes jis yra pamiršęs gyvenimo teikiamus malonumus, bijo mirties, bijo paties gyvenimo ir vienatvės, o labiausiai bijo Nieko. Visiems aplinkui nuolatos kartoja: «mes mirštame». Ši kartotė veikia kaip padidinimo veiksmas – stambus planas ir apeliuoja į mūsų baigtinumo priminimą. Visuomenės nariams tai nepatinka, jie nelinkę priminti sau savo mirtingumą, veikiau atvirkščiai, vengia minčių apie laikinumą ir bando jas išstumti. Paklausus Qohen’ą, kas jam suteikia malonumą, šis nelabai gali prisiminti. Kažkada mėgavosi maistu, o dabar niekuo. Jis tik laukia vienintelio telefono skambučio, kuris padovanos jam būties prasmę, kai paslaptingas balsas pasakys, dėl ko jis gyvena.

Matome, kaip filme šizofrenija virsta troškimų gamybos procesu ir pačia geismo mašina. Qohen’as gamina savo troškime geismo objektą – taip laukiamą vienintelį telefono skambutį, haliucionuojančioje formoje. Jo troškimas liudiją stoką realaus objekto ir gamina fantazminį objektą. Ko pasekmėje, Qohen’o pasaulis netenka visų objektų, nes jame trūksta vieno vienintelio skambučio troškimo kaip objekto. Taip jam egzistuoti pradeda kita vieta – internetinė erdvė, kurioje ieško rakto ir kurio taip trūksta pasauliui.

4

Terry Gilliam. The Zero Theorem, 2013.

 

Qohen’ui kaip gydymo priemonė yra skiriamas personalinis kompiuterinis naminis psichoanalitikas, kuris šioje visuomenėje naudojamas kaip instrumentas, padedantis suartėti su žmonija, tačiau, kaip matome filme, Qohen’o būklę tik dar labiau užaštrina. Qohen’as įsitraukia į žaidimą, sustiprina jį, įsiveldamas į modelį, kurį jam primeta, bombarduoja savo asmeniškomis ribomis jo viduje.

Šioks toks jo būties palengvėjimas nutinka, kai jį aplanko vakarėlyje sutikta mergina ir pasikviečia į paplūdimį. Tiesa, ta išvyka ne tikra, nes vyksta tik jų galvose, kompiuterio pagalba, o ne tikrovėje.

3

Terry Gilliam. The Zero Theorem, 2013.

 

Qohen’as kažkuo primena S. Beckett‘o romano «Molojus» herojų: giliai viduje ilgisi artimo žmogaus, keliauja nežinia kur ir nežinia ko, tik klajoja ne mieste ir miške, o internetinėje erdvėje, kurioje buvimas jam pranašesnis nei buvimas už vienuolyno durų, rakinamų net keliomis spynomis, tačiau prikišto darbdavio pastangomis stebėjimo kameromis. Jis taip pat nešnekus, įtariai žvelgia į jam valdžios priskirto kontrolieriaus veiklą, panašiai kaip ir Molojus, kuris nepripažino socialinės rūpybos darbuotojų labdaros.

Palengvėjimas Qohen’ą aplanko ir tuomet, kai jo valdžios sūnelis, jaunasis genijus, kurio žodžiais tariant, jis dar yra labai jaunas ir todėl gali tikėti pačiomis įvairiosiomis teorijomis, išsitempia Qohen’ą pasivaikščioti, užmaukšlinęs jam kepuraitę-skrybėlę ir tamsius akinius, slepiančius akis. Šis jaunuolis visus vadina vienu vardu, tai yra «Bobais», nes anot jo: «Prisiminti vardus, tai tik smegenų neuronus veltui naikinti». Pasivaikščiojimas suteikia jiems truputį grynojo oro ir santykių su išorybe.

Palaipsniui Qohen’as dėka merginos ir jaunuolio pamiršta taip laukiamą bei trokštamą skambutį. Save pradeda vis dažniau įvardinti kaip «aš». Anksčiau visada save vadino «mes», kas liudija jo daugybiškumą savyje.

Šizofrenikas negeba sakyti «aš» ir «normalieji» nuolatos bando grąžinti jam šią šventą išsakymo funkciją, rašo D&G «Anti-Œdipus». Galbūt tai Freudo įtaka. Juk ne paslaptis, jog jis nemylėjo šizofrenikų priešinimosi jo edipizacijos teorijai, į juos žvelgė kaip į gyvūnus: priimančius žodžius kaip daiktus, apatiškus ir narciziškus, atsiskyrusius nuo realybės. Šizofrenikai jam buvo panašūs ir į filosofus.

Šizofrenikas rėkia: «aš daugiau nesakysiu «aš», aš daugiau niekada šito nesakysiu, tai pernelyg kvaila. Vietoje to, jei bandysiu tai daryti, kiekvieną kartą steigsiu trečiąjį veidą. Tai juos smagins. Bet tai nieko nepakeis.» Ir jei šizofrenikas iš naujo pradeda sakyti «aš», tai išties nieko nekeičia, ką ir matome šiame filme.

Šį šizofreniko procesą galima susieti taip pat ir su D&G veikale «Tūkstantis plokštikalnių» aprašytu rizomos konceptu, kaip trumpalaike atmintimi, kaip žole, kuri užpildo tuštumą ir peržengia kraštą, auga neapdirbtose erdvėse. Tas Qohen’o «mes» – tai ne jo charakteris, o visų pirma tai banda, kaip jo namų-vienuolyno bendragyventojai – balandžiai ir žiurkės, kurie rodo jo beasmenių afektų cirkuliaciją, molekule virtimo procesą, susijusį su populiacijos galia. Negalime tapti «mes», neužsikrėtę banda ir daugybiškumu. Banda suteikia pačius netikėčiausius pojūčius – afektus. Vampyras nesidaugina, jis užkrečia, kaip rašo D&G. Qohen’as užsikrečia nuline teorema, kuri teigia, kad niekas yra viskas, kad prasmės nėra ir viskas tėra vienas kitą sekančių atsitiktinumų virtinė. Epidemija žaidžia skirtingomis teorijomis. Teorijos formuojasi, vystosi ir transformuojasi mūsų galvose, kaip infekcijos. Tačiau, kur tik egzistuoja daugybiškumai, ten rasime ir išskirtinį individualumą.

Qohen’as gyvena vienatvėje. «Maksimaliai – proto, minimaliai – kūno» – šitaip Qohen’ą apibūdino vakarėlyje jį pirmą kartą susitikusi mergina. Ši frazė atskleidžia, jog jo kūnas dekartiškai įkalintas proto viešpatijoje ir miršta valdžios suorganizuotuose spąstuose.

Taigi Qohen’as yra vienišius ir kartu «visuomenės» demonas, nes stoja prieš taisykles. Qohen’as, išpildo D&G geismo mašinos užduotį – „gaminti pačią gamybą“. Jis kelia žiūrovams nebylius klausimus: Kas «mes» esame ir ko siekiame? Kokia mūsų gyvenimo ir visos visatos egzistavimo prasmė? Ar visata apskritai egzistuoja? Ar pasaulis yra toks, kokį sukuriame kiekvienas savo mintyse? Ar viskas aplinkui tėra iliuzija?

Jei filmo pradžioje Qohen’as psichoanalitikui sakė – «Mes dažniausiai visur vieni», tai po pasivaikščiojimo su draugu jaunuoliu taria: «Mes visada vieni, bet ne vieniši. Esame dalis neuro sistemos».

Jo darbdavys filmo pabaigoje Qohen’ą atleidžia, atskleisdamas jam ir savo motyvą, jog pelningiausias biznis yra chaosas: «Žmonės ieško tiesos, todėl chaoso tvarkymas atneša pelną». Kol Qohen’as laukė vienintelio skambučio ir beprasmiškai gyveno, darbdaviui jo paslaugos buvo naudingos. Šis «chaoso verslininkas» – tramdydamas Qohen’ą, palaikė jo įkalinimą vienuolyne tol, kol jis buvo jam tarnaujantis įrankis, „iškritęs“ iš srauto, kuriantis stoką ir kol nepasirodė, kaip maištautojas prieš socialinį ir individualų organizmą, įgavęs imunitetą prieš Edipo kompleksą, neapsiribojantį tik šeima ir užvaldžiusį visą sociumą, tarnaujantį gamybos tikslams.

D&G troškimas – tai mašina ir tuo pačiu pats troškimo objektas, kaip visuma, o stoka – tai opozicija troškimui. Poreikis, pasak jų, gimsta iš troškimo ir nustato subjekto nutolimą. Troškimas virsta atstumiančia baime iš pojūčio, kad tau kažko neužteks. Realybėje įmanoma viskas, rašo D&G, viskas tampa galimu. Menas viešpataujančios klasės yra tai, kad tuštumos praktiką rinkos ekonomikos sąlygomis, organizuoja kaip trūkumą gausioje gamyboje, stumia visus norus į stipriausią stokos baimę. Taip objektas tampa priklausomas nuo realios gamybos, numatančios išorinį troškimą.

Filme vaizduojamos kultūros, aprangos detalės verčia filmo veiksmą sieti su dabartiniu gyvenimo stiliumi. Todėl keliu klausimą ir jums, šio rašinio skaitytojams/klausytojams: «Kurios teorijos puola Jus?Ar jos yra užkrėtusios Jus?» Galite ne atsakyti, tačiau mąstykite…

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. gruodis
Šaltinis: musmire.wordpress.com

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code