Heidegerio tiesa ir skaitmeniniai prekių kodai

Žemiau pateiktas tekstas yra Heidegerio viešų paskaitų ciklo „Vom Wesen der Wahrheit“ santrauka bei savotiška interpretacija. Originalų tekstą lietuvių kalba galima rasti A. Šliogerio parengtuose M. Heidegerio „Rinktiniuose raštuose“ (1992, 291-312 psl.), skyrelis „Apie tiesos esmę“.

Klausdami apie tiesos esmę užsiduodame sau klausimą: kas yra būdinga kiekvienai „tiesai“, kaip tokiai apskritai.

„Sveikas“ žmogaus protas puikuojasi savo apčiuopiamos naudos reikalavimais ir kažkokį esmingą, abstraktų žinojimą, žinojimą apie žinojimą ignoruoja. Kitaip tariant, sveikas protas yra aklas tam, į ką nukreiptas filosofinis mąstymas.

Ir išties, sunku būtų atsisakyti sveiko proto normų arba tiesiog jo paslaugų elementariame, kasdieniniame gyvenime, buityje. Ir vis dėlto, kad ir kaip namų šeimininkės nešildo atomų skaidymo teorija, ji verda pietus naudodamasi elektra, kuri atsirado jos namuose būtent šios teorijos dėka. Taip ir su filosofija, tai mąstymas peržiangiantis kasdienybės ribas, tačiau ištirdamas naujas žemes, tas kasdienybės ribas galiausiai ir išplečia.

Grįžkime prie „tiesos“ esmės klausimo, ką įprasta laikyti „tiesa“? Dažniausiai šis žodis reiškia vienokį ar kitokį tikrumą. O kas yra tikrumas? Tikra yra tai, kas atitinka teisybę – atitikimas. Kuo atitikimas tikslesnis, tuo daugiau tiesos. Atitikimas remiasi palyginimu.

Tačiau iškyla problema. Jei palyginsime, tai kas pasakyta, su tuo apie ką tai pasakyta – atitikimo būti negali. Daiktas ir teiginys apie daiktą yra visiškai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, sakome: pinigas yra apvalus. Pinigas yra padarytas iš metalo, o teiginys apskritai nėra medžiagiškas. Pinigas yra apvalus, o teiginys apskritai nėra erdviškas. Tikėtina, jog už pinigą galime ką nors nusipirkti, o teiginys apie jį lyg ir nėra jokia mokėjimo priemonė. Tačiau nepaisant visų skirtumų, minėtas teiginys yra teisingas ir atitinka pinigą, remiantis tradicine tiesos samprata, bet kaipgi, juk teiginys nepavirsta pinigu? Tą pačią akimirką, jei teiginys virstu pinigu, jis jau nebūtų teiginiu. Tad klausimas, kaip teiginys apie vieną ar kitą daiktą gali būti teisingas – lieka atviras. Kaip teiginys, išlaikydamas savo esmę, gali susilyginti su kažkuo kitu, daiktu, moneta, šiuo atveju, kuriuo jis nėra?

Pasiremdami monetos pavyzdžiu, galime teiginį paanalizuoti smulkiau. Žmogus matydamas saulę, mėnulį, eidamas aplink savo namą ratu visoje šioje patirtyje įžvelgia bendrumą, formos bendrumą, formą vadina apskritimu. Taigi, kai sakau, kad daikatas yra apvalus, jau mintyje turiu tam tikrą maketą, abstrakčią apskritimo formą. Jei pasakau, kad tai moneta, mintyse pasikoreguoju apskritimo dydį pagal jau matytas monetas bei pridedu joms budingus ornamentus, spalvą. Kitaip taraiant, tai, ką tradiciškai vadiname tiesa, mūsų atveju – „pinigas yra apvalus“ yra tam tikras mintinis priedas, tarsi realaus daikto pasas, jį pristatantis dokumantas, ir kuo tas dokumentas bus sumlkiau visokiom detalėm išvagotas, it vandens ženklais (svorio duomenys, spalva, duomenys apie metalo savybes ir t.t.), tuo tą pasą bus sunkiau suklastoti ir tuo tiksliau teiginys mums bylos apie daiktą.

Tačiau, ieškodamas tiesos esmės, Heidegeris pasuka kitu keiu. Jis teigia, kad čia svarbiausias yra ryšys tarp daikto ir teiginio. Teiginys turėtų perteiktį ne patį daiktą, o tai, kaip jis mums duotas, kaip kažkas stovinis priešais, nusakyti ryšį. Stovintis priešais daiktas persmelkia atvirą priešais-erdvę. Daiktas pasirodo tam tikros atverties viduje, kurios atvirumas yra tam tikra ryšio sritis. Tai galėtų būti mūsų regos laukas, girdėjimo zona, lytos ar kvapo ribos, žodžiu – jusliškumui preinama zona kuri potencialiai numato tokio ryšio su daiktu galimybę (matant, liečiant, užuodžiant, girdint, žmogaus atveju arba dar kažkaip kitaip, kažkokioms kitoms būtybėms).

Sąsajos tipas priklauso nuo daikto, kurį Heidegeris vadina esiniu, tipo, na tai ir visai suprantama. Su vienais esiniais sąveikaujame vizualiai, su kitais klausos, uoslės, o kartais ir visų įmanomų juslių pagalba.

Tokioje daikto atvertyje reikšmės turi ir žmogaus arba čia-būties stovėsena, laikysena, poza. Negali pamatyti akimis to, ko neieškai tyčia užsimerkęs…

Taigi, teiginys nusakantis kaip mums daiktas atsiveria jau yra kandidatas į teisingus teiginius, anot Heidegerio. Teiginys savo teisingumą gauna iš sąsajos buvimo. Nėra sąsajos, nėra ir tiesos, kitaip sakant, viskas čia sukasi apie empirinę patirtį ir tai yra pati pirmapradiškiausia tiesos esmė, sako Heidegeris, o tiesos pririšimas tik prie teiginio, kaip tokio, be jokių tiesioginės patirties duomenų turėtų būti atmestas, nes tai iliuzinis, abstraktus pagrindas, lengvai galintis paklaidinti.

Tačiau tai dar nėra pabaiga. Heidegeris klausia: kas sudaro sąsajos, ryšio tarp čia-būties ir esinio pagrindą? Ir jo manymu tai yra laisvė. Tiesos esmė yra laisvėje. Nepaprastai abstraktus pareiškimas. Todėl manau derėtų pasitelkti kažką labiau apčiuopiamą, kad galėtume tai ryškiau matyti, tikslaiu apmąstyti.

Heidegerio laisvė – tai galimybių pasireikšti daiktui, esiniui jį stebibčiam matrica. Tai kažkuo labai panašu į QR kodą – kuris yra brūkšninio kodo evoliucijos rezultatas ir skirtas įvairiai informacijai perteikti apie prekę. Tai dviejų dimensijų juodų taškų tinklelis baltame fone, leidžiantis užkoduoti tūkstančius simbolių, reikšmių, prasmių.

Skirtumas tik tas, jog žmogaus atveju operuojama trim dimensijom, bei platesniu spalvų spektru, regos atveju ir t.t.

Taigi, Heidegerio laisvė, kuri yra ryšio galimybės pagrindas, yra juslinio kodo pagalba galimų sugeneruoti variacijų skaičius, koks jis bebūtų platus, vis dėlto turi savo labai konkrečią ribą, kaip ir šis QR tinklelis. Suprantama, jog tinklelis kažkiek skirsis kiekvienu atskiru, individualiu atveju, bet bus ir tam tikra absoliuti riba, tam tikras slenkstis už kurio jau joks žmogus negirdi, nemato, naužuodžia, nebepajaučia.

qr-kodas„Laisvė yra pačios tiesos ėsmė“, – sako Heidegeris. Kitaip tariant, esmę sudaro jau mūsų minėtų variacijų spektras. O kokia gi yra pačios laisvės esmė klausia mąstytojas.

Visų pirma laisvė apibrėžiama kaip galimybė pasireikšti arba ne. Visai kaip tie juodi ir balti kvadratėliai arba 0 ir 1 binarinio kompiuterinio kodo atveju. Laisvė leidžia esiniui būti tuo kuo jis yra, kitaip tariant, kombinacijų gausa leidžia perteikti įvairias konkrečias formas. Be to, ta forma turėtų būti daugiau mažiau stabili, tarsi iš kokio molio nulipdyta vaza palikta sustingusi stovėti (Seinlassen), tik tada mes galime su tuo esiniu susitikti. Tai kas nėra apaslėpta ir todėl mums atsiveria dar vadinama alētheia.

Taigi, santykyje su daiktu, savo jusliniu skeneriu apčiuopę esinio pateikties kombinacijas mes atrandame tam tikrą variacijų kombinaciją iškylančią prieš mus kaip vaza, braškė ar besišypsantis žmogus.

Tačiau, kaip jau buvominėta, pažinimo kokybę lemia ir paties žmogaus žiūra, stovėsena, laikysena, kurią kažkiek koreguoja individuali juslinė geba, bet ne mažiau čia svarbus yra ir būdas kaip tas juslumas naudojamas. Kaip pastebi Heidegeris, kai žmogui esiniai yra mažai pažįstami, tik labai apytikriai, tarkim, nedaug moksliškai pažinti, atvertis, paprastai, vyksta esmingiau, negu tada, kai susiduriama su jau „gerai“ pažįstamais arba tiesiog žmogui įprastais esiniais. Išties čia jis prabyla apie tai, ką vadiname fenomenologija, t. y., daiktai atsiveria geriausiai tada, kai išjungiame generalinę tezę arba, kitaip tariant, pasitelkiame Sokrato „Žinau, kad nieko nežinau“ nuostatą. Tokiu būdu atsisakoma dedukcijos metodo, kai pagal žinomą principą bandome aiškinti naujus dalykus ir iš betarpiškai sutiktų esinių mėginame išvesti principą naujai. Kaskart vis naujai ir naujai, tai fenomenologinio metodo esmė.

Yra ir kita problema, sykiu sprendžianti ir „sveiko“ proto pretenzijų klausimą. Heidegeris pastebi, jog žmogus klysta juo labiau, juo radikaliau jis laiko save tiesos masteliu, t. y., juo labiau įsikibęs į savo tiesas, kurių patvirtinimo reikalaujančiai (gal net kartais rėkiančiai) ieško, tam tikra prasme, kai taiko dedukciją. Toks primygtinai reikalaujantis (insistentiškas) atsigręžimas į būtį išties tampa nusisukimu nuo jos. Kaprizų filtras arba tiesiog infantilumas, dėl dar menkai švytinčio sąmoningumo, paprastai nebradžių asmenybių atveju (nebūtinai intelektualiai nebrandžių), yra rimta kliūtis susitikti su pasaulio tikrove. Taip, čia praverčia Levino nuolanki žiūra iš apačios ar bent horizontalus Husserlio santykis, bet tai vėl gi tik šablonai. Paprasčiausiai galime  sakyti: reikalinga žiūra maksimaliai laisva nuo bet kokių akinių, teorinių ar emocinių filtrų, ankstesnies patirites, politinės ar lytinės krypties ir tiek (žinau, kad nieko nežinau), todėl tik išpūčiu akis, kaip ką tik gimęs ir stebiu, klausau, liečiu, ragauju.. Leidžiu per patirtį atsiverti ir man kalbėti patiems dalykams, pasauliui, kas žino, o gal net ir Dievui…

Parengė Edvardas Šidlauskas

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code