Prisiminimai ir svarstymai apie mokyklą

baldauskasKai įvairūs žmonės man užsimena apie savąją mokyklą bei dalijasi vaikystės prisiminimais, prieš akis iš gilių atminties klodų atklysta aštuonis metus smalsiu nuovargiu trinto, įvairių mokslų žinių teikusio, staiga atsiradusio ir nelauktai išnykusio laiko tekmėj kaip koks miražas, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos suolo vaizdinys. Kartu su juo – tvankaus paauglių juoko pripildyti visų trijų aukštų koridoriai, rimti pavargusių mokyklos mokytojų skruostai, geometrinėmis šaradomis išmarginta lenta n-ąjame matematikos kabinete ir tonos nuostabos akimirkų, karčių nusivylimų, tingaus aplaidumo, trapių kaip mokyklinė kreida svajonių.
Dabar visi šie prisiminimai aplanko (ir turbūt ne mane vieną!) tarsi sapnas ar vizija su tikrovės prieskoniu iš pasąmonės gelmių – visa tai buvo kažkada miglotoj praeity ir iš ten atkeliavo dalis to, kuo esu šiandien. Ir visgi vaikščiodamas kasdienybės keliais negaliu neprisiminti retrospektyvaus mokyklos paveikslo, nutapyto man suteiktos būties paletės spalvomis.
Dažniausiai mes linkę praeitį suvokti su žmogui būdingu švelniu nustalgišku liūdesiu: nebeteks išgyventi to, kas jau išgyventa, ir apčiuopti galimą tik vieną akimirką – patį mažiausią laiko vienetą. Į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi, kaip pasakytų helenas Herakleitas. Atmintis tik padeda mums sugaudyti tos pačios upės, į kurią jau buvome įbridę, fragmentus. Jei nebūtų žmogaus, nebūtų ir laiko tėkmės, realiame egzistavime yra tik vienintelė akimirka – visa kita telpa nebent mąstyme, atmintyje, t.y. žmoguje. Ar be žmogaus būtų kam suvokti laiką, atsiminti praeitį? Tikrasis egzistavimas yra akimirka, kuri kaip ir šviesa gyvuoja tik skriedama.
Dabartyje taip pat gali tilpti praeities rezultatas (bet tai ne akimirka), o ateitis irgi tik įsivaizduojama lyg iliuzija. Galima teigti, jog ir aš pats esu atstojamųjų praeities įvykių pasekmė, nors kai kuriuos įvykius prisimenu, o kai kurių ne. Ir iš dalies esu mokyklos, kuri mane mokė aritmetikos, kitų pagrindų rezultatas. Bet tą rezultatą sudaro tik nedidelė dalis. Kita mano pusė – gyvenimiška patirtis, nesibaigianti irracionalių klaidų aibė, keletas įstrigusių idėjų iš literatūros klasikos lobyno, kurios dar tik įleido šaknis į manąją suvokimo dirvą. Ta antroji pusė dar vadinama gyvenimo mokykla – pats sau esi mokytojas, vertintojas, skatintojas visose situacijose… O tavo įpročiai virsta rezultatais, nuolatinis mąstymas – suvokimu.
Būtent galvojimas apie gyvenimišką mokyklą ir jos svarbos suvokimas man neleidžia leistis į fiziškos mokyklos, apie kurią įprasta kalbėti, pasakojimą. Ką aš pats galėčiau apie ją papasakoti? Iš tiesų, nieko stebinančio ar neįprasto dėl įvairių priežasčių. Visas pasakojimas, siekiant išgauti apimtį, būtų persaldintas nostalgiškais epitetais (kurių jau ir taip sočiai paminėjau) arba vainikuotas banaliais-sistemiškais apibendrinimais, kuriuos ir taip kiekvienas iš anksto tikėtųsi išgirsti, būtų pats tai patyręs ir neliktų nustebintas. Nenorėdamas persaldinti minčių prisiminimais ar atpasakoti pilkos kasdienybės, geriausiu atveju galėčiau pateikti keletą bendrų pastebėjimų, būdingų ne tik mano buvusiai mokyklai, bet ir daugelį kitų mokyklų.
Iš to, kad paminėjau ne vieną, o dvi mokyklas, galima suprasti, jog įprasta mokykla, kurioje praleista begalę valandų, nebuvo mano monopoliškas sąmoningumo šaltinis (buvo labiau įkvepėjas). Gyvenimo mokyklos (t. y. išgyventa patirtis, perskaitytos knygos (ne) pagal mokyklos programą, žmonės-grėbliai, ant kurių teko „užlipti“, klaidos, iš kurių buvo pasimokyta) svarbą akcentuoju dar ir dėl to, kad įprasta mokykla, remdamasi švietimo sistemos standartais, daugiau ar mažiau yra ne kas kita, kaip šabloniškas standartinio mąstymo formavimas, kuris geriausiu atveju gali tik išmokyti žmogų tarnauti tai sistemai. Aišku, retais atvejais nutinka, kad mokykla paskatina žengti pirmuosius žingsnius gyvenimo mokyklon. Galiu didžiuotis, kad ir man taip nutiko – buvau skatinamas plėsti savo pasaulėžiūrą įvairiose srityse, o svarbiausia, lietuvių kalbos mokytojos dėka, pamėgau literatūrą – tai man atvėrė vartus į naują mąstymą, pasaulėžiūrą. Kai kurių kitų mokytojų žmogiškas nuoširdumas man padėjo bręsti kaip asmenybei, kaip piliečiui, kuris nebuvo davatkiškai aklai ruošiamas nulinės reikšmės egzaminams (abejotinos reikšmės, jei ,,nulinės” – per grubus žodis), kas įprasta daugumai mokyklų. Už tai esu dėkingas Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos bendruomenei.
Tačiau pati mokykla mūsų šalyje, turint omeny bendrą terminą kaip sistemos principą, man teikia nusivylimo ir begalę abejonių. Įprasta mokykla turi mažai ką bendro su savarankišku mąstymu, vaizduotės lavinimu ar kūrybiškumu. Taigi vieša mokymo įstaiga daugiau ar mažiau rengia žmogų tarnauti vartotojų visuomenei, iš dalies padeda apsispręsti, į kurią pusę esi labiau linkęs, siekdamas karjeros (be abejonės, dažniausiai ,,padeda” klaidingai), bet žmogaus kaip brandžios asmenybės, galinčios savarankiškai kelti gyvenimiškus klausimus, neformuoja. Todėl, kiek leidžia turimos žinios ir suvokimas, su apmaudu prisimenu stoikus, Atėnų mokyklas, kuriose dominavo išminties kultūra. Šiandien Vakarų pasaulyje mes turime kiek kitokią mokyklą – be stoikų ir išminties garbintojų, kuriai labiau rūpi išmokyti žmogų aklai valdyti plaktuką nei skatinti tapti pačiu žmogumi. Ir turbūt sutiksite, kad i to paties plaktuko neįvaldysite mokykloje… Juk žmogumi ne gimstama, o tampama – todėl filosofijos vaidmuo mokykloje yra toks svarbus, tačiau taip aplaidžiai pamirštas šiomis dienomis… Šeimos autoritetas, viešoji erdvė – greičiau neigiama įtaka, išskyrus pavienius atvejus, kuriais tenka žavėtis. Ir niekas nesiryžta daryti pokyčių: nesupranta ar nenori suprasti gyvenimo ne iš praktinės pusės svarbos.
Prieštaraujantys galėtų teigti, jog ne mokykla, o pats žmogus turi ugdyti save. Bet ar dažnas šiuolaikinis žmogus apskritai skaito? Kiek iš skaitančiųjų skaito vertingą literatūrą? Kiek iš skaitančiųjų vertingą literatūrą ją įsisavina ir supranta? Šie klausimai savaime priveda prie idėjos, jog būtent vidurinė mokykla turėtų tapti įvadu į gyvenimą ne tik iš praktinės pusės, bet ir teiktų jo ir paties žmogaus suvokimo pagrindus – t. y. ugdytų brandžią ir išsilavinusią visuomenę. Kas kitas, jei ne mokykla, gali iškelti pirminės svarbos klausimą šių dienų visuomenėje, kad gyvenimas nėra vien vartojimas ir karjeros siekimas (iš visų įmanomų informacijos šaltinių viešojoje erdvėje tik tai ir atsispindi – pigus ir tuštokas gyvenimo būdas)? Taigi, mano požiūriu, mokykloje turėtų atsispindėti prieš daugelį metų išblėsusi išminties kultūra, ne vien geras daugybos lentelės mokėjimas. Tai tiek mano minčių apie mokyklą…

Autorius:

Martynas Baldauskas

http://www.facebook.com/mbaldauskas

http://mbaldauskas.lt/filosofija/trumpi-svastymai-apie-mokykla/

http://mbaldauskas.lt/wp-content/themes/SuvTrend/images/logo.png

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code