Prisiminti – tai gyventi antrą kartą

melyn

“Dažnai protas pats ieško pasislėpusių vaizdinių ir nukreipia į juos sielos žvilgsnį /…/,”– rašo anglų filosofas Džonas Lokas.

Amerikiečių režisierius Michel Gondry filme „Jausmų galia“ (2004 m.) pasakoja apie atminties ištrynimo procedūros pasekmes. Originalus filmo pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą skambėtų kitaip – „Amžinasis grynojo proto švytėjimas“ („Enternal Sunshine of the Spotless Mind“), kuris susijęs su filme cituojamu Aleksandro Popo – garsaus 18 a. Anglijos poeto – posmu:

„Koks nuostabus nekaltųjų mergelių likimas!
Pasaulis pamirštas, pasaulio pamirštos jos.
Grynasis protas spinduliuos amžinai!
Kiekviena malda priimta – kiekviena paslaptis įminta…“

(How happy is the blameless vestal’s lot!
The world forgetting, by the world forgot.
Eternal sunshine of the spotless mind!
Each pray’r accepted, and each wish resign’d…)

Filme taip pat kelis kartus išgirstame ir F. Nietzsche‘s mintį iš veikalo „Anapus gėrio ir blogio“„Palaiminti užmirštantieji, nes jie neprisimena savo klaidų!“

Prisipažinkime kiekvienas sau atvirai, ar niekuomet nekilo išganinga mintis: jei tik būtų galimybė panaikinti prisiminimus – skaudžius, žeidžiančius, nemalonius, sukrėtusius mūsų gyvenimą įvykius, galbūt net žmones, na argi nesusigundytumėte tokia moksline paslauga? Jau Z. Freudas minėjo motyvuotą užmiršimą, kai sąmoningai ar nesąmoningai išstumiame nerimą keliančią informaciją. Ir jei pasinaudotumėte šitokiu šiuolaikiniu pasiūlymu, ar tuomet nenutiktų taip, kad istorijos, nutikimai, ką jau esame išgyvenę,  vėl pasikartotų,  iš naujo ir panašiai?

Slaptingą amžinojo sugrįžimo idėją, gluminančiai iškėlė F. Nietzsche.

„Amžinojo sugrįžimo mitas sako per negationem, kad gyvenimas, kuris kartą visiems laikams pradings, kuris nebesugrįš, panašus į šešėlį, neturi svorio, yra iš anksto miręs; kad ir koks jis baisus, puikus ar taurus būtų, tas baisumas, taurumas ar puikybė nieko nereiškia. Galime nekreipti dėmesio, lygiai kaip į keturioliktajame amžiuje tarp dviejų Afrikos valstybių vykusį karą, kuris nė kiek nepakeitė pasaulio, nors jame neapsakomai kankindamiesi žuvo trys šimtai tūkstančių negrų,“ – rašo M. Kundera savo romane „Nepakeliama būties lengvybė“ ir klausia:

„Ar karas tarp dviejų Afrikos valstybių keturioliktajame amžiuje bent kiek pasikeis, jeigu jis be perstojo kartosis amžinai sugrįždamas? Pasikeis: jis įgaus masę, jis kliudys, o jo kvailybė bus nepataisoma.“

Ir tuojau pat M. Kundera papasakoja savo prisiminimą: „Neseniai patyriau neįtikėtiną pojūtį: vartinėjau knygą apie Hitlerį, ir kai kurios nuotraukos mane sugraudino. Jos man priminė vaikystę, sutapusią su karo metais. Kai kas iš artimųjų žuvo Hitlerio lageriuose. Bet ką reiškė jų mirtis, jeigu Hitlerio nuotraukos priminė išnykusį mano gyvenimo laiką, – laiką, kuris negrįš. Toksai susitaikymas su Hitleriu atskleidžia kraupų moralinį iškrypimą, susijusį su pasauliu, kuriame būtiškai neįmanomas sugrįžimas, – tokiame pasaulyje viskas iš anksto atleidžiama, vadinas, ir viskas ciniškai leidžiama.“[1]

Šiame filme regime dviejų jaunų žmonių gražią draugystę. Mergina, vardu Klementina – temperamentinga, spontaniška, drąsi, nerimastinga, impulsyvi, greit įsikarščiuojanti, pasauliui atvira asmenybė. Vaikinas, vardu Joelis, atvirkščiai – mįslingas, uždaras, jautrus, doras, nekalbus, savame pasaulyje gyvenantis ir tik savo dienoraščiui atsiskleidžiantis jaunuolis.

C. G. Jungas iškėlė du svarbiausius charakterių priešybių tipus, kuriuos pavadino ekstravertų ir intravertų tipais. Amerikiečių filosofas, psichologas Williamas Jamesas šiuos tipus vadino „švelnaus mąstymo“ ir „griežto mąstymo“, dar kitaip – „teoretikais“ ir „praktikais“. „Atidžiau patyrinėjus,“ – rašo C. G. Jungas, – „paaiškėjo, kad dažniausiai santuoką sudaro skirtingų tipų asmenys, šitaip vienas kitą – nesąmoningai – papildydami. Mąslus intraverto būdas skatina jį pirmiau apgalvoti ir apsvarstyti prieš ko nors imantis. Žinoma, taip jo veiksmai sulėtėja. Jo drovumas ir nepasitikėjimas objektais verčia jį nuolatos dvejoti, todėl jam visuomet sunku prisitaikyti prie išorinio pasaulio. O ekstravertas, priešingai, pasižymi teigiamu santykiu su daiktais. Jie, taip sakant, jį traukia. Jį vilioja naujos, nepažįstamos situacijos. Norėdamas patirti ką nors nežinoma, jis neria stačia galva. Paprastai jis pirma daro, o tik paskui galvoja. Todėl jo veiksmai greiti, užtikrinti ir nevaržomi jokių dvejonių. Taigi abu tipai lyg sukurti simbiozei. Vieno pranašumas – samprotavimai, kito – iniciatyva ir praktinė veikla. Jei šie du tipai susituokia, jie gali sukurti laimingą šeimą.“[2]

Tam tikri nesklandumai poroje įvyksta tuomet, kai du žmonės tikisi, kad visais atvejais šalia esantis žmogus vienodai mąstys ir jausis. Tai – iliuzija. Tačiau, kai šie skirtumai tampa tokie dideli, jie pradeda griauti tai, ką du žmonės ilgą laiką kūrė. Klementina dažnai paviršutiniškai, neatsakingai besielgianti, nusižengianti visuotinoms normoms, mėgstanti vakarėlius, mergina, į kuriuos kartais vaikšto viena, nes jos draugas labiau pripažįsta namų ramybę. Vaikiną erzina jos lengvabūdiškumas, kuris sukelia jo nepasitikėjimą ir, žinoma, iššaukia tarpusavio barnius. Ji neskaito knygų, o tik žurnalus,ji – sekso garbintoja, o jos plaukai, tai kažkoks nesusipratimas, vis persidažo kita spalva, kurioms suteikia tam tikrą reikšmę: jei žalia – tai revoliucija, jei raudona – pavojus, jei oranžinė – tai ji jau agentas, o jei mėlyna – tai džinas. „Mėgstu krėsti kvailystes,“ – nuo pat draugystės pradžios ji pranešė savo vaikinui. „Aš nesu miela ir nemėgstu, kai kiti taip elgiasi su manimi,“ – dažnai, lyg vaikas, spyriojasi ji.

Artėja vasario 14-oji – Šv. Valentino, įsimylėjėlių diena, kuri šiame filme atskleidžia Vakarų mąstyme taip smarkiai įsitvirtinusį šios komercinės šventės reikšmingumą, kuris panašus į masinę psichozę. Jei neturi su kuo praleisti šios dienos – esi vienišas, nelaimingas, pasmerktas, beviltiškas žmogus.

„Suplanavote kažką su Klementina meilės dienos proga?“ – klausia vaikino kaimynas ir priduria:

„- Man tik mama atsiunčia atvirutes Šv. Valentino dieną,“ – skundžiasi jis.

Pora susipykusi, tačiau vaikinas nutaria atgaivinti santykius, antikvariato parduotuvytėje, išrenka Klementinai dovanėlę, juk liko tik trys dienos iki šventės. Jis keliauja pas ją į knygyną, kuriame ji dirba. Tačiau mergina flirtuoja jau su kitu gerbėju Patriku ir neatpažįsta jo. Joelis sukrėstas tokio įžūlumo, įsižeidęs iki sielos gelmių, negalintis tuo patikėti ir atsigauti, guodžiasi jų bendriems draugams, kad Klementina pakeitė net telefono numerį. Bičiuliai atskleidžia jam konfidencialią informaciją, prasitaria, jog gavo iš vienos įstaigos paštu pranešimą, įspėjantį juos – nedrumsti, netrikdyti ir negluminti draugų užuominomis apie jų draugystės praeitį. Staiga paaiškėja, kad mergina pasinaudojo vienos įstaigos paslaugomis ir atliko atminties ištrynimo procedūrą.

Vaikinas pagautas įsiūčio bangos ir pats nutaria atsikratyti prisiminimų.

Filme atskleidžiama radikali alternacijos – tikrovės modifikavimo procedūra. Transformavęsis individas turės tą patį kūną ir gyvens tame pačiame fiziniame pasaulyje, tačiau jau be prisiminimų apie nepageidautiną asmenį ir įvykius, susijusius su juo. Įstaigos darbuotojai, tarsi gidai veda vaikiną į naują tikrovę. Norint pakeisti tą pasaulį, kuriame individas „gyveno“ iki alternacijos, būtina individą atskirti nuo kitų pasaulio „gyventojų“, ypač nuo prieš tai palikto pasaulio „sugyventinių“. Idealiu atveju – tai fizinis atskyrimas. Žmogus dabar privalo labai atsargiai rinktis savo pašnekovus, rašo P. L. Bergeris ir T. Luckmannas knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“.

 „Paprastai biografija iki alternacijos sunaikinama in toto, ji priskiriama negatyvumo kategorijai.“ „Privalu konkrečiai perinterpretuoti ir praeities įvykius bei asmenis, kurie anksčiau buvo reikšmingi.“[3]

Atminties trynimo įstaigos darbuotojai paliepia vaikinui surinkti visus daiktus, keliančius prisiminimus apie Klementiną: nuotraukas, drabužius, knygas, dienoraščius, dovanas. Šie daiktai įtraukiami į prisiminimų žemėlapio sudarymo procesą. Pacientui rodomi daiktai, kurie grąžina jį į praeitį, o kompiuterio pagalba likviduojamos tuo momentu sukilusios emocijos. „Nieko nėra prote, ko prieš tai nebuvo pojūčiuose“ – rašė filosofas Dž. Lokas. Įstaigos personalas neslepia nuo kliento, jog tai smegenų pažeidimas, bet šią žalą prilygina tik smarkių pagirių sindromui. Tačiau, ar tikrai, tai tik menkavertis smegenų žalojimas? Ar tikrai, jis neturi gilesnių pasekmių žmogui? Ar žmogus išliktų pilnaverčiu žmogumi, jei jis visuomet turėtų galimybę ištrinti skausmingus gyvenimo „pokštus“? Kaip šitoks žmogus galėtų pažinti save ir kitą? Ar žmogus neprarastų savęs? Juk“tai, kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresnius,” – rašo F. Nietzsche. Ar ne prisiminimai mums padeda suprasti, kodėl esame tokie, kokie esame, o ne kitokie?

Staiga, pačiame procedūros viduryje, vaikinas suvokia, kad jis visai nenori pamiršti Klementinos. Jis ją myli ir nori ją susigrąžinti. Sugeba savo prote išeiti iš kompiuteryje sukurto smegenų žemėlapio ribų. Sąmonė atskleidžiama kaip buvimas pasaulyje būdas. Vaikinas bando save suvokti kaip subjektą, save paverčia objektu. Tai pirmas kartas įstaigos darbo praktikoje ir tikras iššūkis specialistų profesionalumui. Prasideda kova, lenktynės su įstaigos moksliniu techniniu meistriškumu pačioje jaunuolio galvoje. Jis užmigdytas, tačiau valios pagalba slepia savo draugę  kituose savo prisiminimuose. Valios dėka, prote sukelia déjà vu  – įspūdį, kad tai jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama dabar ir pirmą kartą. Nukeliauja kartu su Klementina į savo vaikystę, kur jis ketverių metų pyplis, tupi po stalu, zyzia ir prašo ledų, o draugę paverčia aukle. Tačiau eliminuotojai demaskuoja vaikino proto  gudrybes, vejasi jį jo paties sąmonėje, lipa ant kulnų ir naikina, griauna, ardo. Klementiną jis slepia net žeminančiuose savo prisiminimuose. Jis tampa visiškai atviras jai, vardan to, kad būtų išsaugota jų draugystė. Visgi šias grumtynes laimi atminties likviduotojai, tačiau jų pergalė trumpalaikė.

Žmogaus atmintis yra aktyvi. Žmogaus „atmintis išstumia tai, ką atsimena, o užmarštis išsaugo tai, ką užmiršta,“ – rašo Dalius Jonkus straipsnyje „Atminties visuma ir kitybė. Fenomenologinis požiūris“. Atmintis dinamiška – ir kai kada snaudžiančių vaizdinių pažadinimas yra priklausomas nuo valios. Be atminties būtų neįmanoma dalykus mąstyti, svarstyti ir pažinti. Be atminties turėtume reikalą tik su tuo, kas yra prieš akis. Atmintis skaito, interpretuoja, konstruoja, šifruoja. Prisiminimai – kaip suvokimai, atkartoja tai, kas jau buvo patirta. Atmintis visada yra duota kartu su dabarties ir praeities skirtumo pajauta. Išgyvendami tam tikrus vaizdinius mes suvokiame, jog tai yra atsiminimai, o ne dabartiniai suvokimai ar fantazijos. Suvokimas prisiminime apima daugiau nei vien prisimenamą įvykį. Prisiminime – gyvenimas pasikartoja. „Prisiminti – tai gyventi antrą kartą,“ – pakartoja Dalius Jonkus vieno didžiausių, moderniausių XX a. lietuvių poetų Alfonso Nyka-Niliūno mintį ir toliau plėtoja šiame straipsnyje prisiminimų svarbą žmogaus gyvenime. Atsiminimas pakartoja išgyventą patirtį dabartyje. Tai lygiagretus prisiminimo ir dabarties ryšis. Atsiminimai susiję su lūkesčiais, atsimindami projektuojame tai, kas dar bus. Vieni išgyvenimai implikuoja kitus išgyvenimus. Prisiminimų sąryšis tarsi tiltas, dabartį jungia su praeitimi, su ateitimi.[4] Ir kas nutiks, jei mes atsiminimų grandinę suardysime, nugriausime šį tiltą? Ar nepažeisime žmogaus prigimties? Nepaneigsime jo buvimo pasaulyje prasmę?

„Jei kiekviena mūsų gyvenimo akimirka be paliovos kartotųsi, būtume prikalti prie amžinybės kaip Jėzus Kristus prie kryžiaus. Tai siaubinga perspektyva. Amžinojo sugrįžimo pasaulyje kiekvieną judesį slegia nepakeliamas atsakomybės svoris. Būtent todėl Nyčė amžinojo sugrįžimo idėją vadino sunkia našta (das schwerste Gewicht),“ – rašo M. Kundera savo romane „Nepakeliama būties lengvybė“.

„Jei amžinasis sugrįžimas yra sunkiausia našta, tai jo fone mūsų gyvenimai gali kilti visa nuostabia lengvybe. Bet ar išties sunkumas yra baisus, o lengvybė nuostabi. Sunkiausia našta mus traiško, po ja klumpame, ji slegia prie žemės. Bet visų amžių meilės poezijoje moteris trokšta būt prislėgta vyro kūno sunkumo. Sunkiausia našta šiuo atveju tampa intensyviausio gyvenimo įvaizdžiu. Kuo našta sunkesnė, tuo mūsų gyvenimas arčiau žemės, tuo jis tikresnis, tuo teisingesnis. Kai nėra absoliučiai jokios naštos, žmogus tampa lengvesnis už orą, pakyla į viršų, nutolsta nuo žemės ir žemiškojo buvimo, tampa tarytum netikras, o jo judesiai – laisvi ir bereikšmiai.

Ką tad turėtume pasirinkti? Sunkumą ar lengvybę? Tokį klausimą kėlė sau Parmenidas šeštame amžiuje iki Kristaus. Visą pasaulį regėjo padalintą į priešybes: šviesa – tamsa; švelnumas – šiurkštumas; šiluma – šaltis; būtis – nebūtis. Viena priešingybių pusė jam buvo teigiama. Toks dalinimas į pozityvų ir negatyvų polius gali mums pasirodyti visiškai paprastas. Kol nesusiduriame: kas pozityvu – sunkumas ar lengvybė?

Parmenidas atsakė: lengvybė pozityvi, sunkumas negatyvus.

Jis buvo teisus ar ne? Klausimas be atsako. Aišku viena: priešybė sunkumas – lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.“[5]

Ar įmanoma nurodyti bendrą žmogaus gyvenimo prasmę? Juk negalime lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu – nes aplinkybės nesikartoja, kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kiekviena situacija yra vienintelė ir nepakartojama. Niekas negali už žmogų atkentėti jo kančios. Prasmės ieškojimas žmogui sukelia vidinę įtampą. Daug išminties yra F. Nietzsche‘s žodžiuose: „Kas turi kam gyventi, ištvers bet kokį kaip.“ Ištrinti žmogui atmintį, tai kaip ištrinti žmogaus gyvenimo prasmę. Kiekviena gyvenimo situacija yra tarsi iššūkis žmogui .

„Gyvenk taip, tarsi gyventum antrąkart, tarsi pirmąkart būtum elgęsis taip neteisingai, kaip ketini pasielgti dabar,“ – rašo V. E. Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“.[6]

Sklandanti žuvėdra, smėlis vien iš akmenukų, jūros peizažas, ištarta frazė primena kažką panašaus, kas buvo jau pasakyta:

„Iš kur aš jus pažįstu?“ – traukinyje klausia filmo herojus merginos mėlynais plaukais…

„Jau penkerius metus dirbu knygyne. Jūs lankotės ten? Persidažiau plaukus, todėl tikriausiai manęs ir neatpažįstate,“ – nuskamba atsakymas.

Ratas apsisuko, grįžtame į pradžių pradžią…

Parengė:

Živilė Filmanavičiūtė

 


[1] Kundera, Milan. Nepakeliama būties lengvybė. Vilnius: Tyto alba. 2010. P. 7, 8
[2] Jung C. G. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Apie pasąmonės psichologiją. Santykiai tarp Aš ir pasąmonės. Vilnius: Margi raštai. 2012. P. 75, 81
[3] Berger P. L. Ir T. Luckmann. Socialinis tikrovės konstravimas. Vilnius: Pradai. 1999. P. 196-201
[4] http://www.leidykla.eu/mokslo-darbai/religija-ir-kultura/religija-ir-kultura-2009-6-1-2-tomas/
[5] Kundera, Milan. Nepakeliama būties lengvybė. Vilnius: Tyto alba. 2010. P. 8, 9
[6] Frankl V. EmilŽmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008 P. 118

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code