Kultūra, kaip žmogiškosios intencijos ir tikrovės susidūrimas

kultura

Kultūra yra tai, ką žmonės laiko materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis. Pats žodis kultūra kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio colere – apgyvendinti, lavinti, gerbti. Akivaizdu, jog kultūra susijusi su tam tikra žmogui ypatinga veikla bei jos rezultatais. Kultūra – tai visuma, apimanti mokslą, religiją, meną, sportą, etiką ir moralę, teisę, papročius bei kitus puoselėjamus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja bei sukuria besivystydamas tam tikroje erdvėje – gyvenamoje visuomenėje, tam tikru laiku – gyvenamoje epochoje.

Daugelis iš patirties žinome, jog žmogus imasi veikti tik susidūręs su ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis, kai jaučia skausmą, stygių, diskomfortą, kai patiria gilius emocinius sukrėtimus, kai jaučiasi kažkam neabejingas – kuomet rūpi. Žmogaus intencija, jo veiklos motyvai pirmiausiai susiję su fundamentaliais poreikiais, tokiais kaip saugumas, sotumas, giminės pratęsimas. Toliau seka įgimtas troškimas valdyti, lyderiauti, noras patirti malonumą, ekstazę, palengvinti kasdienio gyvenimo naštą. Tačiau tam, kad žmogus apskritai ko nors trokštų, jis privalo sąmoningai patirti pasaulį, mąstyti, suvokti esamybę bei jausti – tiek fiziškai, tiek dvasiškai.

V. Flusser’io filosofijoje toji riba, kur žmogus susiduria su tikrove, riba, kur gimsta kultūra, yra žmogaus „oda“. Tačiau šią odą reikėtų suprasti plačiąja prasme, nesikoncentruojant vien į fiziologinę to reikšmę. Nors odos fiziologija labai padeda įsisąmoninti šios „odos-ribos“ veikimo principus bei funkcijas.
Jei pradedame kalbėti apie odą, tuomet ne valia pamiršti jos – didžiausio mūsų kūno organo, pagrindinės funkcijos – apsaugos. Šis gyvas bet kurios būtybės skydas puikiai pasitarnauja atskleidžiant save kaip ribą, kaip paviršių, kuriuo tiesiogiai liečiamės su pasauliu. Iš šio prisilietimo gimė ir viena kultūros apraiškų, egzistuojanti nuo priešistorinių laikų iki nūdienos – tatuiruotės. Egzistuoja hipotezė, jog tatuiruotės atsirado prieš keliasdešimt tūkstančių metų, kuomet medžioklėje nukentėję vyrai, žaizdas dezinfekuodavo bei gydydavo įtrindami jas įvairiais vaistiniais augalais. Žaizdai užgijus, likdavo pakitusios spalvos randas. Taip ilgainiui randai ėmė simbolizuoti drąsą, jėgą, statusą bendruomenėje, gebėjimą pasirūpinti palikuoniais, o kūnus imta sąmoningai raižyti ir spalvinti, idant galima būtų pademonstruoti savo statusą ar įsiteikti dievams. Tokiu būdu vystėsi simbolistinė-estetinė tatuiruočių kultūra. Tačiau skirtingose erdvėse – skirtingose bendruomenėse, bei skirtingu laiku – skirtingose epochose, šie kūno piešiniai turėjo skirtingas prasmes: vienur, kaip senovės Japonijoje, tatuiruočių kultūra vystėsi kaip gėdos ir individo izoliavimo nuo visuomenės ženklas, kur nusikaltėliams ant veido ištatuiruodavo atitinkamus simbolius, paverčiant juos gyvais, vaikščiojančiais gėdos stulpais. Kitur tatuiruotės buvo ir yra aukšto statuso, saviraiškos, religingumo demonstravimo priemonė, kaip kad arabų kultūroje, kur ne vienas musulmonas išsitatuiruoja Korano tekstus, tokiu būdu ne tik pats išgyvendamas tikėjimo palaimą, bet ir demonstruodamas savo pamaldumą bei priklausymą tam tikrai bendruomenei.

Taigi, kaip nurodo V.Flusser, didžioji paslaptis slypi ne tame, jog „Aš esu“ ar „Pasaulis yra“, o tame, jog „Aš esu Pasaulyje“, jog šios dvi substancijos tarpsta viena kitoje, egzistuoja susiliejime, susidūrime viena su kita. Būtent šioje sandūros akimirkoje gimsta kultūra – žmogiškosios intencijos ir tikrovės susidūrimas, o oda, plačiąja prasme, yra toji „fronto linija“, kur vyksta ši vienas kito apsiaustis.

Žmogus – smalsi būtybė, jaučianti ekstremalų norą pažvelgti į save iš anapus, tuo pačiu išvystant tą fronto liniją, tą mus apglėbusį paviršių, pažįstant, kaip veikiame pasaulį ir kaip pasaulis veikia mus. Tokią galimybę ir suteikia kultūra, kaip šio abipusio poveikio atspindys. Tačiau tam, kad įvykiai taptų mūsų patirtimi, o iš patirties gimtų kultūra, jie privalo būti sąmoningai priimami, apmąstomi, klasifikuojami, priskiriami vienai ar kitai kategorijai. V. Flusser’is nurodo, jog esminė kategorija, naudojama įvykių klasifikacijai, yra „malonu/nemalonu“, tačiau ji ne vienintelė. Tik tuomet, kai įvykis tampa mūsų patirtimi, toji „odos“ vieta tampa „erogenine“ zona – jautria ją liečiančiai tikrovei. Žmogaus reakcija į šią erogeninę, tikrovės paliktą žymę, yra veikla, kurios dėka gimsta miestai, architektūra, religija, skulptūra, mokslas, politika, medicina, sportas bei visi kiti kultūros objektai ir reiškiniai.

Kaip jau minėta, paties termino kultūra semantika kyla iš veiksmo – žmogiškosios intencijos. Pirmasis – tai apgyvendinti, kuris susijęs su fundamentaliais ir instinktyviais žmogaus poreikiais, sudarančiais Maslow’o piramidės pagrindą. Juk pirmiausiai žmogus susiduria su atšiauriu, pavojingu pasauliu, grasinančiu negailestingai susidoroti su silpna bei pažeidžiama būtybe. Tad toks šaltas ir aštrus tikrovės prisilietimas išsyk priverčia žmogų veikti – ieškoti nišos, užuovėjos, statytis namus, kur jis būtų saugus, sotus, kur galėtų apsaugoti ne tik save, bet ir savo palikuonis. O kuo arčiau būva skirtingi žmonės, tuo jiems saugiau, tuo lengvesnė buitis ir būtis. Tai natūrali žmonijos saulėtekio fabula, sukūrusi ištisus miestus, valstybes, civilizacijas.

Žinoma, žmogus nenustygsta vietoje ir, patenkinęs pagrindinius poreikius, leidžiančius nesibaiminti dėl gyvybės, imasi lavinti. Tobulėjimas ir tobulinimas įvairiose gyvenimo srityse, kaip pasakytų F. Nietzsche, labiausiai susijęs su troškimu valdyti, lyderiauti, išreikšti save taip, kaip niekas to nėra daręs, su noru jaustis patogiai, palengvinant kasdienybę, su naudos, našumo didinimo poreikiu. Juk visas mokslas vystėsi norint įminti gamtos paslaptis bei būti lyderiu mokslininkų visuomenėje, o įvairiausi įrengimai, be kurių neįsivaizduotume savo būvio pasaulyje, atsirado trokštant skristi, plaukti, raustis, tuo pačiu stengiantis palengvinti situaciją, su kuria žmogus susidūrė odos-ribos horizontuose. Juk medicina nepaliaujamai vystosi dėl žmogiškosios intencijos palengvinti savo ir kitų kančias, kuriomis negailestingai žarstosi „duotasis pasaulis“. Iš veiksmo
lavinti, gimsta ne tik mokslas, medicina, bet ir sportas, politika, menas ir t.t.
Meno, kaip kultūros sudedamosios dalies, gimimas, susijęs ne tik su žmogiškąja intencija apgyvendinti, lavinti, bet ir su gerbti. Juk ne tik skulptūros ar kiti meno kūriniai papuošė pasaulį, norint prisiminti protėvius, gerbti bei garbinti šventuosius, kurie turėjo gelbėti žmogų nuo žvarbios tikrovės. Taip vystėsi ne tik religijos, menas, bet ir žmogaus „Aš“, priimantis sprendimus veikti.

Matyti, jog žmogiškoji intencija, susidūrusi su pasauliu, ne retai išvirsta į tokius reiškinius ar objektus, apie kuriuos žmogus pradžioje nė nenutuokė, todėl ir poveikio suvokimas ne retai ateina pavėluotai.

Regis visa, ką suvokiame aprioriškai bei patiriame empiriškai, nusėda mūsų odoje, kuri tampa gyvu žemėlapiu, nepaliaujamai fiksuojančiu žmogiškosios intencijos ir pasaulio susidūrimo įvykius. Kaip ir fizinė, taip ir aptariama „oda-riba“, yra išvagota raukšlėmis, paženklinta įpjovomis, randais, joje apstu įvairių paveldėtų paviršiaus darinių, kaip apgamai ar evoliuciškai išsivysčiusių ertmių, kaip burna. Visos šios žymės, priklausomai nuo patirčių poveikio ilgaamžiškumo, yra arba ilgalaikės, arba efemeriškos. Juk visada atsiras tai, kas paliks mumyse ilgai negyjančias žaizdas, o kai kas tik švelniai grybštels ir nugrims užmarštin, palikę menką prisiminimą.

Vadovaujantis dar viena fiziologinės odos funkcija – sekrecija ir rezorbcija, galime aptarti tam tikrus žmogiškosios intencijos bei pasaulio susidūrimo niuansus. Pasak V.Flusser’io, šios „odosribos“ gebėjimas absorbuoti žmogaus patirties įvykius, formuoja išorinį „odos“ horizontą. Šių užfiksuotų ir absorbuotų faktų suma yra mūsų „suvoktasis pasaulis“, mums „duotasis pasaulis“. Ir priešingai, tai, ką oda išskiria, yra mūsų pačių „sprendimai“, formuojantys vidinį „odos“ horizontą.

Sprendimais mes veikiame pasaulį, kuriuos įgyvendindami tarpstame aktyvioje būtyje.

Taigi, sugeriant aplinką, esame pasyvus, vien tik absorbuojantys kitų poveikį, gyvenantys reaktyviai, o „išskiriant“ savo sprendimus į „odos paviršių“, tampame aktyvūs, veikiame aplinką, skleidžiame savo galią.

Sunku nesutikti su V. Flusser’iu, jog „vidinės odos“ galimybių riba esame mes patys – „Aš“: tai ekstremali „laisvės“ riba, nes sprendimai priklauso tik nuo mūsų, kiek esame laisvi, drąsus bei valingi veikti, su visa iš to išplaukiančia atsakomybe, su visomis laisvės paliekamomis žymėmis.

„Išorinės odos“ galimybių riba – mirtis, nes tik ji užbaigia mano pasaulio absorbciją. Tokiu būdu į „odą“ galime pažvelgti kaip į ribą, esančią tarp dviejų ekstremumo taškų: tarp manojo „Aš“, kuris riboja laisvės horizontą, bei mano mirties, kuri riboja man „duotojo pasaulio“ horizontą. Vadinasi, niekas kitas, o tik mes nešame atsakomybę už kuriamas vertybes, už kuriamą kultūrą bei jos puoselėjimą, ir tik mirtis tam gali sukliudyti.

Apmaudu, tačiau šiandieninės epochos žmogus kenčia nuo informacijos pertekliaus, nuo į jį srūvančio pasaulio, tapusio „globaliu kaimu“, kaip sakė M. McLuhan’as. Netekus kritinio žvilgsnio, dažnai tampame reaktyvūs padarai, o ne aktyviai išliekamąją vertę kuriantys subjektai. To pasekoje, mūsų „odos“ žemėlapiai turi atlaikyti milžinišką krūvį, nes jei jie sugertų visą išorinę informaciją, taptų pertekliniai ir nebenaudingi. Tačiau šio intensyvumo ir masiškumo pasekmės jau skaudžiai juntamos – daugelis jau nebegyvename „savo odoje“, bandome įsinerti į „svetimas odas“, į svetimus būvius, taip tolstant nuo savęs ir mus supančio pasaulio. Tampame atšipusių pojūčių, nerangūs organizmai, nereaguojantys nei į tikrovę, nei į savąjį „Aš“, tingiai vengiantys įgyvendinti savo sprendimus. Tačiau tam, kad suvaldyti šį intensyvų susidūrimą su tikrove, būtina įvairių medijų, įvairių disciplinų sąveika, nes kuo toliau, tuo labiau, regis, visiškai skirtingi pasauliai, reiškiniai bei veiklos bus susiję tarpusavyje.

Autorė: Edita Anglickaitė, 2014 m. sausis.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code