Oswald Spengler apie psichologiją

Kiekvienas profesionalus filosofas yra priverstas be rimto patikrinimo tikėti esant ką nors, ką, jo manymu, galima intelektiškai paaiškinti, nes nuo šitos galimybės priklauso visa jo dvasinė egzistencija. Todėl kiekvienas net ir skeptiškiausias logikas ir psichologas neišvengia klausimo, ties kuriuo nutyla kritika ir prasideda tikėjimas, kad net griežčiausias analitikas nustoja taikęs savo metodą – būtent sau pačiam ir nežino, ar išsprendžiamas jo paties uždavinio buvimo klausimas. Teiginys, kad mąstymu galima nustatyti mąstymo formas, Kantui nekėlė abejonių, nors ir koks abejotinas jis gali atrodyti ne filosofui. Teiginiu, kad esama sielos, kurios struktūra prieinama mokslinei analizei, kad tai, ką aš kritiniu sąmoningu esaties aktų skaidymu nustatau turint psichinių „elementų“, „funkcijų“, „kompleksų“ pavidalą, yra mano siela, nesuabejojo joks psichologas. O kaip tik čia turėjo kilti didžiausių abejonių. Ar išvis įmanomas abstraktus mokslas apie sielą? Ar tai, kas aptinkama šitame kelyje, tapatu tam, ko ieškoma? Kodėl bet kokia psichologija, traktuojama ne kaip žmonių pažinimas ir gyvenimo patirtis, o kaip mokslas, nuo seno buvo ir liko lėkščiausia ir mažiausiai vertinga iš visų filosofijos disciplinų? Kodėl savo visiška tuštybe ji pasidarė išimtiniu vidutinių protų ir nekūrybingų sistematikų vaikymosi objektu? Priežastį rasti nesunku. „Empirinės“ psichologijos nelaimė ta, kad ji neturi net objekto, kaip jis apskritai suprantamas mokslinės technikos požiūriu. Jos ieškojimai ir problemų sprendimai yra ne kas kita, kaip kova su šešėliais ir vaiduokliais. Tad kas yra toji siela? Jei grynasis protas galėtų duoti atsakymą, mokslas būtų jau nebereikalingas.

Nė vienas iš tūkstantinės mūsų laikų psichologų armijos neįstengė pateikti valios, atgailos, baimės, pavydo, nuotaikos, meninės intuicijos tikros analizės ar tikro apibrėžimo. Ir aišku kodėl, nes skaidoma tik tai, kas sistemiška, o apibrėžiamos tik sąvokos sąvokomis. Visos dvasinio žaidimo sąvokinėmis skirtybėmis subtilybės, visos tariamos juslinių-kūniškų sąsajų su „vidiniais procesais“ įžvalgos nesusijusios su tuo, dėl ko čia keliamas klausimas. Valia – tai ne sąvoka, o pavadinimas, pirminis žodis, toks kaip „Dievas“, kažko, dėl ko mes vidujai esame tiesiogiai įsitikinę, ženklas, nors ir nepajėgiame to apibūdinti.

Tai, kas čia turima galvoje, moksliniam tyrimui niekuomet nebus prieinama. Ne veltui kiekviena kalba savo be galo painiais pavadinimais perspėja neskaidyti teoriškai, nesisteminti to, kas priklauso sielos sričiai. Čia nėra ko sisteminti. Kritiniai – „skaidomieji“ – metodai tinka tik pasauliui kaip gamtai. Veikiau įmanoma skalpeliu ar rūgštimi suskaidyti kokią nors Beethoveno temą negu abstraktaus mąstymo priemonėmis sielą. Gamtos ir žmogaus pažinimas nei tikslais, nei būdais, nei metodais neturi nieko bendra. Pirmykštis žmogus „sielą“ išgyvena pirma kituose žmonėse, o paskui ir savyje kaip numen, panašiai kaip numenai jam yra pažįstami išoriniame pasaulyje, ir savo įspūdžius jis aiškina mistiškai. Tam reikalui skirti žodžiai yra simboliai, garsai, kurie suprantančiam reiškia kažką nepasakoma. Jie sužadina vaizdinius, alegorines asociacijas; mes ir dabar dar nesame išmokę kitomis kalbomis apibūdinti sielos dalykų. Rembrantas gali tiems, kurie jam vidujai artimi, šį tą apie savo sielą perteikti autoportretu arba gamtovaizdžiu, o Goethe‘i kokio nors Dievo duota pasakyti, ką jis išgyvena. Yra galima tam tikrus sielos jaudulius, kurių neišreikši žodžiais, tam tikrą jausmą pranešti kitiems žvilgsniu, keliais melodijos taktais, vos pastebimu judesiu. Tai yra tikra sielų kalba, nesuprantama pašaliniams. Žodis kaip garsas, kaip poezijos elementas, čia gali užmegzti ryšį, o žodis kaip sąvoka, kaip mokslinės prozos elementas, to negali niekuomet.

Ištrauka: Oswald Spengler. Vakarų saulėlydis. I tomas. Vertė A. Tekorius. Margi raštai. 2018. P. 443-445