Filosofinė būsena ir jausmai

„Filosofija kyla iš jausmų,“ – klaidingas teiginys. „Jausmo“ terminas čia visai netinka. Griežtai kalbant, turime manyti priešingai: kaip tik jausmai negali tapti filosofijos šaltiniu, nes jie yra ne kas kita, kaip žmogaus būsenos kasdienybėje. Jausmai yra žmogaus reakcijos į įvairias kasdienės kovos už būvį situacijas, gyvybinių poreikių psichinės apraiškos. Kaip tik kasdienybėje žmogus yra įvairiausių jausmų ir emocijų kamuolys.

Jausmai yra didžiausia kliūtis kelyje į blyksnį. Jau seniai filosofai ištarė tokius žodžius: jausmai apakina, trukdo regėti ir praregėti, atsiverti transcendencijai. Susitikimas su transcendencijos fenomenu – bejausmis. Pats svarbiausias blyksnio bruožas yra jo bejausmiškumas. Jame nėra jokių jausmų, afektų ar emocijų kasdiene šių žodžių prasme. Filosofinė būsena yra lūžis: tas lūžis kaip tik ir pralaužia jausmų futliarą, žmogų uždarantį vidujybėje, kūno ir sielos kalėjime. Jausmų valdomas žmogus yra neregys, neatsiveriantis žmogus. Blyksnio pavidalų bendras ir svarbiausias bruožas yra tas, kad jie atveria pasaulį ir per juos atsiveriama transcendencijai.

Kadangi žmogus nėra grynasis protas, loginė mašina ar kompiuteris, gyvas mąstymas turi gauti impulsą, turėti šaltinį ar paskatą, nesutampančią su pačiu mąstymu, nors ir mąstymo negalima naiviai formalizuoti ir laikyti tik loginių operacijų seka.

Tad kas gi yra nuostaba, tikėjimas, netikrumas ar baimė, jei mes sakome, kad tai nėra jausmai? Jiems apibūdinti sunku rasti žodį, nes tai yra pirmapradžiai, pamatiniai žmogaus sąlyčio su pasauliu būdai. Jų pirmapradiškumas atitinka transcendencijos pirmapradiškumą. Kaip transcendencija yra pirminė realybė, taip ir blyksnis yra pirminis žmogaus atsakas tai realybei. Blyksnį galėtume pavadinti egzistencinės patirties branduoliu, o jausmą – pragmatinės patirties branduoliu. Egzistencinė patirtis, niekada nebūdama „jausminga“, turi aistros elementą; bet vėlgi turime galvoti ne kasdienybės žmogų draskančias aistras, o egzistencijos aistrą transcendencijai.

Blyksnis yra būtent egzistencinės aistros proveržis, o filosofija – šio proveržio mąstanti išsklaida. Hegelis yra puikiai pasakęs, kas tikra ir didu šiame pasaulyje, negali atsirasti be aistros. Šie žodžiai tinka ir filosofijai. Filosofinės būsenos pavidalai yra egzistencinės aistros būčiai tipai. Blyksnis yra šviesi, atverianti ir atsiverianti egzistencinė aistra. Kadangi egzistencija mes vadiname žmogaus sieloje glūdintį polinkį į būtį, ši aistra yra filosofijos, kaip transcendentinės būties mąstymo, šaltinis.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P.129, 130]