„Kad ir kaip ten būtų, mes žinome apie Nieką bent jau kaip apie tai, apie ką mes kasdien šnekučiuojamės. Šį banalųjį, iki savaime suprantamo dalyko nublukusį Nieką, kuris nepastebimai kursuoja mūsų šnekaluose, mes galime nieko nelaukdami net įsprausti į „definiciją“: Niekas yra visiškas esinių visumos neigimas. Ar šį Niekio charakteristika galų gale neparodo, kur galime susidurti su juo?“ (Heidegeris M., 1992. P. 117)

„Baimė atveria nieką.
Mes „pakimbame“ baimėje. Tiksliau pasakius: į pakibusią būseną mus įstumia baimė, nes dėl jos iš mūsų išslysta esinių visuma. Todėl atsitinka taip, kad mes patys – šitie egzistuojantys žmonės, – būdami tarp esinių, išslystame iš savo rankų. Todėl iš esmės baisu yra ne „tau“ ir „man“, bet taip yra „kažkam“. Lieka tik grynoji čia-būtis, sukrėsta šio kyburiavimo, kuriame nėra į ką atsiremti. Baimė atima iš mūsų žadą. Kadangi esinių visuma išslysta ir tiesiog užgriūva Niekas, jo akivaizdoje nutyla bet koks „yra“ – sakymas. Kad mes, panirę į baimės klaikumą, stengiamės sulaužyti tuščią tylą būtent nerišlia kalba, yra tik Nieko artumos įrodymas. Kad baimė atveria Nieką, patvirtina pats žmogus tuojau pat po to, kai baimė dingsta. Aiškus matymas, kurį mums duoda šviežias prisiminimas, verčia mus sakyti: tai, ko ir dėl ko mes bijojome, „iš tikrųjų“ buvo – Niekas. Iš tikrųjų: Niekas – pats savaime – ir buvo tai.“ (Heidegeris M., 1992. P. 119-120)

Literatūra:

Heidegeris M. (1992). Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis.

Share Button