Jacques‘as Lacanas (1901- 1981) pakeitė visą psichoanalizės orientaciją. Psichoanalizės istorikė Elizabeth Roudinesco įspūdingai pasakoja apie jo seminarų performansus:

„… jo rengimosi stilius atitiko jo barakinę sintaksę. Netrukus po pirmojo skilimo jis persikėlė į Sainte Anne amfiteatrą. … Čia visą dešimtmetį metų dėstytojavo kalbėdamas nelygiu balsu, tai jį virpindamas, tai griaudėdamas, puošdamas dūsavimais ir stabčiojimais. Jis pasirašydavo iš anksto, apie ką kalbės, o paskui improvizuodavo auditorijos akivaizdoje kaip koks Karališkosios Shakespeare‘o trupės aktorius, kurio tarties mokytoja galėjo būti Greta Garbo, o dvasinis vadovas – Arturo Toscanini. Lacano vaidinimas buvo apgaulingas, nes jis kalbėjo tiesą; dėl balso, nuolat gresiančio nutilti, šiurpumo jis atrodė kaip koks pilvakalbys, siekiantis atgaivinti paslaptingąjį pasąmonės veidrodį, meistrystės ir balansavimo ant sąmonės išsekimo ribos simptomą. Burtininkas be magijos, guru be hipnozės, pranašas be dievo, jis kerėjo savo klausytojus žavia kalba, kuri savo begaline aistra siekė atgaivinti šviečiamąjį amžių.“

Lacano  seminarų retorika praktiškai parodė, kad kalba pajėgi perteikti kažką daugiau, nei ja sakoma.  Trumpai – kalba kalba per žmogiškąsias būtybes tiek, kiek jos kalba.

Lacanas kvietė „sugrįžti prie Freudo“, o tai reiškia, kad jis naujai, hegelišku žodynu, aiškino jo teoriją. Kitas iškyla kaip žmogiškosios aistros formavimo pagrindas. Aistra subjektui suteikia problemiškumą. Ji nepatvirtina jo identiteto, kadangi pagrįsta objekto praradimu (pirmiausia – motinos).

Norėdamas atnaujinti Freudo subjektyvumo ir seksualumo teoriją, Lacanas iš naujo skaito Freudo tekstus, siekdamas išaiškinti bei atgaivinti gausybę konceptų, susijusių su nesąmoningumu. Išryškina kalbos reikšmę Freudo darbuose. Labiausiai nuo Lacano kliūna tuo metu vyravusiam įsitikinimui, jog ego yra žmogaus psichikos centras (tiek jo sveikatai, tiek jo ligai), t.y.  pažiūrai, jog žmogaus elgesio supratimui svarbiausia yra ego ir tik ego – teorijai, tvirtinančiai, jog ego savęs identitetas, homogeniškas ir privilegijuotas individo identiteto šaltinis.

1936 m. išplėtoja „Veidrodžio stadijos“ teoriją. Veidrodžio stadija susijusi su gebėjimu atpažinti savo vaizdinį veidrodyje, kurį prieš išmokdami kalbėti ir valdyti savo motorikos įgūdžius, įgyja 6-18 mėn. infantai (efans – nekalbantys). Atpažinimo aktas nėra savaiminis; vaikas turi pamatyti vaizdinį kaip dvigubą save (savo paties atspindį) ir ne save (tik vaizdinio atspindį).

Vaizdinys nėra identiškas infanto subjektui, o tai suvokti, Lacano sampratoje, reiškia tapti žmogiškuoju subjektu (t. y. socialine būtybe).

Vaiko kalbos įgijimas yra visiškai priklausomas nuo šio atpažinimo. Lygiai taip pat, pasak jo, formuojasi ir ego (sąmonės centras). Kalbos ir simboliškumo [kultūros] elementai tampa kertiniais elementais.

[Anksčiau iki Lacano buvo visuotinai pripažįstama, kad žmogaus subjektyvumo pagrindą sudaro biologiniai [prigimtiniai] veiksniai.]

Žmogus kalba, … ir taip yra todėl, kad simbolis jį padarė žmogumi.“ (Ecrits: ASelection)

Taigi, Lacanas pareiškia, jog subjektas yra signifikanto subjektas.

Priminsime, kad kalba apskritai labai reikšminga psichoanalizės seansuose, kuriuose analizuojamasis drąsinamas sakyti viską, kas tik ateina į galvą, be išimties, nes tai reikšminga pačiai atminties sandarai.

Tačiau Lacanui  kalba nereiškia paprasčiausią minčių, informacijos pateikimą ar paprasčiausią komunikacijos tarpininkę. Jis teigia, kad komunikacijos defektų (nesupratimų, susipainiojimų, poetinių rezonansų, riktų, išsiblaškymų, užmaršumų, skaitymo klaidų ir etc.) priežastys taip pat reikšmingos kaip kalbos ypatybės, kurių dėka gali būti suvokiamas pasąmonės poveikis.

Jis teigia: „Pasąmonė yra struktūra, kaip ir kalba.“

Freudo sąvokas sutirštinimo ir perkėlimo palygina su lingvisto Romano Jacobsono metaforos ir metonimijos sąvokomis. Metafora apibrėžiama kaip vieno žodžio pakeitimas kitu, o metonimija – jungimas žodžio su žodžiu (gretinimas). Toks požiūris leidžia Lacanui pasąmonės dalyvavimą kalboje palyginti su metaforos ir metonimijos generuojamais efektais.

Nors kalba – ir yra Lacano psichoanalizės teorijos centre, ji tik viena iš sudedamųjų elementų. Kitos dvi dalys, tai Vaizduotė ir Realus. Lacano Vaizduotė nereiškia vien regimybės ar vaizdinių produkavimo, bet žymi klaidingą subjekto simboliškumo prigimties supratimą. O Realus Lacanui visuomet yra savo vietoje. Tai, ko jam trūksta – simbolinama. Kitaip tariant, simbolis atstoja trūkstamas dalis.

Būtent Simboliškumas Lacano teorijoje suteikia pasauliui tvarką – prasmę ir įstatymus.

Lacano froidiškoje antropologijoje vyraujanti lytis – vyriškoji. Jo aforizmai, tokie kaip – „moteris nėra visuma“ (moteriškumo esmė neegzistuoja) ar „moteris neegzistuoja“ (kas reiškia, kad nėra stereotipo, apsakančio moteriškąją lytį), greit susilaukė feminisčių atsako.

Svarbu paminėti ir tai, kad Lacanas mėgino psichoanalizei suteikti matematinį pagrindą. Skaitydamas Edgaro Allano Poe apsakymą „Pagrobtas laiškas“, teigia, kad pavogto laiško reikšmingumas kinta pagal tai, kam jis priklauso – karaliui, karalienei ar pavogusiam ministrui. Kadangi laiško turinys yra skaitytojui nežinomas, jis iš esmės neturi turinio, todėl ima panašėti į alfabeto raidę kaip materialų kalbos pamatą. Šia prasme pasąmonė tampa rašytine forma ir jos galima mokytis kaip matematinės formulės.

Lacano  posūkį į matematiką galima suprasti kaip pastangą išgelbėti psichologiją nuo hipnozinių šaknų.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Charibdė, 2001. P. 85-89)

Share Button