Trys žodžiai. Apie nežinojimą. Ir nuostabą.

varna

Nežinojimo prezumpciją graikai suspaudžia į tris žodžius, išreiškiančius visą aukštąją graikytę valdžiausią pamatinę žmogaus būklės patirtį: pirmas žodis yra „Likimas“, kuriam pavaldūs ne tik mirtingieji, bet ir „dievai“, nežinantys savojo likimo; antras žodis yra „Saikas“, kuriam, kaip ir Likimui, pavaldūs tiek mirtingieji, tiek dievai, ir net, kaip sako Herakleitas, pati Saulė, Absoliučios Šviesos diskas, įrėmintas į Amžintąją Tamsą, budriai saugomą Teisingumo deivių, Erinių, neleidžiančių Žinojimo šviesai įžūliai peržengti saiką, nustatytą nežinojimo tamsos; trečiasis žodis yra „Laisvė“, ne tik susijusiu su nežinojimu, ne tik iškylanti kaip „pažintos būtinybės“ antipodas, bet ir sutampanti su nežinojimo metafizine teritorija, Likimu – laisvė ir likimas yra tas pat, todėl tik laisvasis turi likimą, kaip pradžios ir netikėtumo akimirkų įsiveržimą į monotonišką natūralistinės („dėsningos“) rutinos ir deterministinio ewige Wiederkehr des Gleichen slinktį, ir tik likimui ištikimas mirtingasis gali būti laisvas, t.y. ištiktas pradžios ir netikėtumo akimirkų, kuriose visu pragarišku ar palaimingu intensyvumu atsiveria būtent nežinojimo bedugnė ir nepašalinama – tačiau džiaugsminga ir dovanojanti intensyviausią prasmę – mirtingojo būklės šioje Žemėje paslaptis. O į kokį žodį nežinojimo prezumpciją sutelkia tie, kurie nežinojimą priima ne tik kaip tamsią intuiciją, bet ir kaip sąmoningai pamatytą orientyrą bei imperatyvą, o todėl – kaip absoliutų paradoksą, nes nežinojimas, perkeltas į sąmonės šviesą, tampa savotišku žinojimu, todėl įpainioja mirtingąjį į jokiais loginiais ar egzistenciniais triukais nepašalinamą prieštaravimą ar veikiau į tragišką prieštaringumą, kaip tik ir nebeleidžiantį likti tik grynojo žinojimo (grynosios šviesos) arba tik grynojo nežinojimo (grynosios tamsos) pusėje bei pasmerkiantį mirtingąjį nuolat balansuoti ant metafizinio skustuvo ašmenų, norom nenorom kybant amžinajame Tarp: Tarp žinojimo ir nežinojimo, Tarp šviesos ir tamsos, Tarp gyvybės ir mirties, Tarp kismo ir rimties?

Tas žodis –  thaumazein, nuostaba, Platono ir Aristotelio suvokiamas kaip pamatinė mirtingojo būklė šioje žemėje, nes būtent nuostaba įveda žmogų, o pirmiausia filosofą į tokį sąlytį su pačiais daiktais, kuris ir tik kuris leidžia pagauti pamatinę esinijos sąrangą, atsiveriančią daiktų paviršiuje ir pasirodančią kaip esmingais paviršius, pats savaime blokuojantis pastangas smelktis anapus nuostabos akimirką pasirodančio paviršiaus, parodantis pačią daikto esmę, regimą akivaizdžios juslinės duoties centre; kaip tik todėl abu mąstytojai būtent nuostabą taria esant svarbiausiu, jei ne vieninteliu, filosofijos šaltiniu, o aš pridursiu, kad nuostabą, kaip „amžinojo vaiko“ sąlytį su pasauliu, galima laikyti netgi visos graikytės šaltiniu, netgi visos aukštosios Antikos simboliu, ypač turint galvoje, kad Antika prasideda graikų nuostaba, o baigiasi viskuo persisotinusių, išsigimusių, į barbaro stichiją vėl nugrimzdusio romėnų (tačiau romėnų tik nominaliai, o iš tikrųjų – siro-germanų) nil admirari, perimto Vakarų barbarų ir vėliau skleisto totalinės gnozės mašinų – krikščionybės, galilėjiškojo mokslo ir technogozės

 

[Šliogeris A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P. 352-354]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code