Dirbtinumas ir nedirbtinumas

zuvele

/…/ Graikų filosofai iškelia aikštėn lemtingąją perskyrą tarp būtino dirbtinio patyrimo ir laisvo plenerinio patyrimo, parodydami, kad tik įėjęs į natūralaus patyrimo teritoriją ir šį patyrimą laikąs pavyzdiniu mirtingasis gali būti pavadintas eleutheros, bet ši laisvė išsiskleidžia ne kur nors uždangiuose, ne kažkokiu stebuklu tapus angelu, pranašu ar dievybe, o dirbtinio patyrimo lauke, kasdienybės fatumo terpėje ir tik kaip nuostabos akimirką įvykęs mirtingojo susitikimo su Individo autonomija ir paslaptimi, o tai reiškia, kad dirbtinumas ir nedirbtinumas dalyvauja kiekviename mirtingojo sąlytyje su daiktu, kiekviename mirtingojo žingsnyje ir net kiekviename žvilgsnyje, neišskiriant net teorinio, todėl nelygstamą svarbą mirtingojo būklei turi ne „faktai“, ne pragmatinis fatumas, ne vergiška praktinio nihilizmo apoteozė, pereinanti  per visus mitus iki pat dabarties, o autonomiška „mano“, kaip substancinio individo, orientacija į pasaulį, kaip substancinių individų ansamblį, kaip poliarchinį kosmopolį, taip tampantį vieninteliu „realistiniu“ žemiškuoju idealu, vienintele „idėja“, sutampančia su štai šituo daiktu ir apsaugota nuo visų mito – idealizuotos mašinos – beprotybių. Štai kodėl aš pabrėžiu: nesama realistiškenės laikysenos už filosofo laikyseną kosmopolyje; nesama blaivesnio žvilgsnio į daiktus už tą, kurį graikų filosofai vadina teorine žiūra; nesama „praktiškesnio“ susitikimo su daiktu už tą, kurį graikų filosofai laiko pavyzdiniu, – už natūralų patyrimą; jeigu šie dalykai galėjo būti nesuprantami graikams, tai jie negali būti – bent jau neturi būti – nesuprantami mums, technologinio taifūno nuniokotoje planetoje vegetuojantiems Ekrano imperijos vergams.

Ar galima pasakyti, kurioje metafizinėje „vietoje“ mirtingajam atsiveria nedirbtinumas, o kurioje – dirbtinumas; kur pasirodo physei on duotis, o kur – tekhnei on duotis? Taip, tai visiškai akivaizdu: nedirbtinumo vieta yra daikto juslumas, susitelkęs į substancinį individą; dirbtinumo vieta yra vadinamasis antjuslumas, duotas tik kalboje, vadinasi, net kraštutinėse „dvasios polėkio“ orgijose negalintis visiškai pabėgti nuo juslumo; nedirbtinumas kokybiškas, dirbtinumas – kiekybiškai, nors šitas mitinio mąstymo koncentratas, stabas ir apogėjus, kiekybė, kadangi ji duota tik kalboje, irgi suteršta juslumu, kažkiek apribojančiu demonišką kiekybinio antpuolio prieš daiktus nihilizmą. Štai kodėl nekintantis filosofo orientyras, tarsi Šiaurės žvaigždė traukiantis jo sielos magnetą, yra Juslinė Transcendencija, rodanti išeitį iš mito labirinto ir griaunanti mito Stabus – antjuslines pseudotranscendencijas: nuo „Dievo“ iki „Kapitalo“.

 

[Šliogeris A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P. 493, 494]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code