Žmogaus „praktika“

Visos „praktikos“, pradedant infuzorijos praktika ir baigiant žmogaus praktika, tėra naikinimo praktikos.

Kad išlikčiau, turiu naikinti – tai toks pamatinis, visą esiniją ir kiekvien1 esinį valdantis imperatyvas; net jei labai norėčiau, negaliu nenaikinti Kito – toks šiek tiek pakoreguotas, šiek tiek melancholiškas, šiek tiek sentimentalus imperatyvas nusako pamatinį žmogiškumo teritorijos sluoksnį. Ir tik todėl, kad žmogus, šitas sentimentalus tigras, dėl savo prigimtinio metafizinės veidmainystės sugebėjimo, kristalizuoto šios veidmainystės pavyzdinėje terpėje, vadinamoje kalba, didelę ir, ko gero, didžiausią savojo, specifiškai žmogiško, naikinimo masę vadina „kūryba“, ją pabrėžtinai priešindamas naikinimui, reikia pasakyti aiškiai ir paprastai: kūryba irgi yra naikinimas – ir netgi intensyvesnis nei tas naikinimas, kurį mes įpratę vadinti, pavyzdžiui, „vartojimu“ arba „destrukcija“; o tai reiškia, kad nežmogišką daiktą paversti dirbtiniu, artefaktu, jį sužmoginti aš galiu tik atimdamas iš daikto jo nežmogiškumą, vadinasi, ir jo būtį, jo egzistenciją savyje ir sau, jo „gamtiškąją“ stovėseną savyje ir sau, vadinasi, tik ji sunaikindamas kaip štai šitą esinį: nenukirtęs medžio, nepadirbsi medinio stalo; nesudaužęs kiaušinio, neiškepsi omleto; žydinčių sodų nepavertęs dykuma, dykumos nepaversi žydinčiais sodais; nesunaikinęs Žemės rutulio, nepadarysi Kosminės Mašinos – visų religijų, utopijų ir ideologijų milenarinio tikslo, paskutiniojo Rojaus, kuriame bus – pagaliau – realizuotos visos globalistinės haliucinacijos. Taigi pats primityviausias praktinis veiksmas, pats nežymiausias praktinis mano akies ar rankos judesys, išsiskleidžiantis jokiai istorijai nepavaldžiame mano elementariausios kasdienybės lauke, yra Kitą naikinantis judesys; pats menkiausias mano kūno arba kalbos krustelėjimas, kad ir į kokį Kitą jis būtų nukreiptas, jau yra šio kito naikinimas. Tačiau, jeigu tardamas žodį „mano“, turiu galvoje praktinį žmogaus judesį ar veiksmą, žodis „naikinimas“ tampa eufemizmu ar net idiliška metafora: taip, naikina visi esiniai ir visos būtybės; taip, joks „praktiškai“ judantis esinys ir „praktiškai“ su Kitu susiporuojanti būtybė negali nenaikinti; tačiau žmogiškoji „praktika“ turi vieną visiškai unikalų bruožą, ištisa pragarme ją atskiriantį nuo akmens, infuzorijos, žiurkės ar tigro „praktikos“: praktinis naikinimas, išsiskleidžiantis grynojo žmogiškumo metafizinėje – būtent meta-fizinėje – teritorijoje, nuo nežmogiškų esinių ir būtybių praktikos skiriasi tuo, kad jis išsiskleidžia dviejuose lygmenyse – realiame ir virtualiame, kūniškame ir „idealiame“, jusliniame ir antjusliniame, gamtiniame ir antgamtiniame, todėl gali būti pavadintas pertekliniu, arba nihilistiniu, naikinimu. Nežmogiškoji būtybė naikina vieninteliu būdu – paprasčiausiai rydama kitą būtybę; žmogus, ir tik žmogus, naikina dvejopai – ir kaip nežmogiškoji būtybė rydamas kitą būtybę, ir kaip kalbos mašina, kitą būtybę tirpdydama žodyje, tariamai „atitinkančiame“ tą būtybę, o iš tikrųjų ją virtualiai sunaikinančiame: žodis „medis“, nukreiptas į anapus žodžio estinį štai šitą medį, kaip bekalbį daiktą savyje (tode ti), jį virtualiai sunaikina, paprasčiausiai paversdamas neutralia bendrybe, kvazijusline kalbine duotimi, neturinčia bendro mato su paties bekalbio, gyvo štai šito medžio realia jusline duotimi. Kadangi visa žmogaus „praktika“, visa jo praktinė veikla yra neatskiriama nuo kalbos, kadangi kiekvienas, net pats elementariausias praktinis judesys, įvykstantis banaliausioje kasdienybėje, yra kalbinis (todėl kalba pirmiausia ir dažniausiai gyvena tik praktiškai, tik instrumentiškai, ir būtent kalbinė praktika turi būti laikoma visų įmanomų žmoniškųjų praktinių provaizdžiu), kiekvienas ir bet koks praktinis „mano“ sąlytis su daiktu ar daiktų ansambliu yra – negali nebūti – nihilistinis, nes būtent kalba realų naikinimą suintensyvina, „idealizuoja“, paverčia savotiška norma, dorybe, idealu ir taip jam duoda ne tik metafizinę sankciją, bet sykiu papildomą – būtent nihilistinį – matmenį. Trumpai tariant: nežmogiškų esinių ir būtybių praktika yra naikinti, o žmogaus praktika – nihilistinė, todėl iš visų šios žemės būtybių tik žmogų galima pavadinti nihilistu, nihilistiniu monstru, nihilistine pabaisa, kaip tik dėl šio prigimtinio nihilizmo Sofoklio pavadinta „baisiausia iš visų pabaisų“.

[Šliogeris A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P. 413, 414]