Tikrojo žinojimo priešingybė yra jausmas

Tikrojo žinojimo priešingybė yra jausmas. Sąvoka, žymima žodžiu «jausmas», visada apima tik negatyvų turinį, būtent, kad tai, kas esti sąmonėje, nėra sąvoka, nėra abstraktus protinis pažinimas. Kas sąmonėje būtų dar ir be to, visada priskiriama jausmo sąvokai, kurios nepaprastai plati sfera apima pačius įvairiausius dalykus. Ir neįmanoma suprasti, kas tarp jų bendra tol, kol nežinoma, kad jie susiję vienas su kitu tik šitokiu negatyviu būdu, t.y.tuo, kad tai nėra abstrakčios sąvokos. Juk jausmo sąvokos sferoje taikingai išsidėstę vienas šalia kito patys įvairiausi ir priešiškiausi elementai, kaip antai religinis jausmas, gašlumas, moralinis jausmas, fiziniai jausmai, tokie kaip lytėjimas, skausmas, spalvų, garsų, jų harmonijos ar disharmonijos jausmas; taip pat neapykanta, šleikštulys, pasitenkinimas savimi, garbė, gėda, teisybės ir neteisybės jausmas, tiesos jausmas, estetinis jausmas, galios, silpnumo, sveikatos, draugystės, meilės jausmai ir t.t.,ir t.t. Tarp jų nesama visai nieko bendro, išskyrus tą negatyvų bruožą, kad jie nėra joks abstraktus protinis pažinimas. Bet labiausiai stulbina tai, kad jausmo sąvokai palenkiamas net stebimasis, apriorinis erdvinių santykių pažinimas ir galiausiai pažinimas grynuoju intelektu. Ir apskritai, apie kiekvieną pažinimą, apie kiekvieną tiesą, kurie iš pradžių suvokiami tik intuityviai, dar neįterpti į abstrakčias sąvokas, sakoma, kad jie jaučiami. (…)

Kol jausmo sąvoka nebus nagrinėjama teisingai ir kol nebus pastebėtas tas negatyvus bruožas, kuris vienas tėra jai būdingas iš esmės, ši sąvoka dėl didžiulės savo sferos apimties ir dėl savo grynai negatyvaus, visiškai vienpusiško ir labai skurdaus turinio nuolat skatins nesusipratimus ir ginčus. (…)

Visos sąvokos – o tik sąvokos ir išreiškiamos žodžiais – egzistuoja tik protui ir iš jo kyla; vadinasi, jos iškart duoda vienpusišką žiūros tašką. O iš tokio taško tai, kas artimiausia, atrodo aišku ir apibrėžimą pozityviai; tai, kas yra toliau, susilieja ir netrukus įgyja negatyvų pobūdį. Štai kiekviena nacija visas kitas vadina svetimtaučiais, graikas visus kitus vadina barbarais, anglas viską, kas ne Anglija ir ne angliška, vadina continent ir Continental, tikintysis visus kitus vadina eretikais ar pagonimis, kilmingasis visus kitus – roturiers [biurgeriais], studentas – filisteriais ir t.t. dėl šio vienpusiškumo, sakytume, dėl šio grubaus tamsumo, kylančio iš puikybės, galima kaltinti (nors tai skamba ir keistai) ir patį protą, nes viena jausmo sąvoka jis apima kiekvieną sąmonės modifikaciją, jei tik ji tiesiogiai nepriklauso jo vaizdiniams, t.y. nėra abstrakti sąvoka. Protas, neišsiaiškinęs savo veiksenos gilia savižina, šią kaltę iki šiol turėjo išpirkinėti nesusipratimų ir klaidžiojimų savojoje srityje sąskaita. Buvo net išgalvotos ypatingas jausmo sugebėjimas ir kurtos jo teorijos.

[Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P.94-96]