Melancholijos vaidmuo Arvydo Šliogerio filosofijoje

Arvydo Šliogerio knyga „Melancholijos archipelagai“ (Vilnius: Apostrofa, 2009) yra jo fotografijų ir filosofinių tekstų albumas. Fotografija, kaip „fotosofija“, čia tampa paraleline filosofija.

akmenysGrožintis filosofo peizažų nuotraukomis ir skaitant miniatiūras, fragmentus šalia jų, prisiliečiu prie jo mąstymo salelių. Filosofas aprašo melancholijos būseną, kaip intensyviausias betarpiškumo akimirkas, kurios perduoda tai, kas niekada ir niekaip nekomunikuojama. Melancholija gali priartinti transcendencijos įvykį, tačiau jis gali mūsų niekada ir neaplankyti.

Iš atminties iškyla Larso von Triero filmas „Melancholija“ (Melancholia, 2011), kuriame link Žemės artėjanti planeta, tuo pačiu pavadinimu, kaip ir filmas, mano manymu, puiki analogija iliustruojanti Šliogerio transcendencijos sampratą. Transcendencija, pasak filosofo, – nekonstruojamas pagrindas, kuris gali būti tik padovanotas nuo žmogaus nepriklausomos realybės ir negali būti žmogaus sukurtas, padirbtas, sukonstruotas.[1]

Lėtas kosminio kūno, esančio anapus Žemės ir žmogaus, artėjimas simbolizuoja transcendencijos ir imanencijos susidūrimą. Jo galia – žmogaus neprognozuojama ir nevaldoma, grasina sunaikinti visą žmoniją. Tai vitalizmas, ženklas, įvykis, persmelktas nepakeliamos žmonių baimės ir grėsmės laukimo. Tai artėjantis pažinimas, pasižymintis naikinančia jėga.

Tai, ką Freudas vadino melancholija, dabar įprasta vadinti depresija. Pagrindinė veikėja Džastina – nelaiminga, blaškosi savo nuotaikų kaitoje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog režisieriaus tikslas buvo atskleisti depresijos ligos silpnąsias puses. Tačiau, mano supratimu, jis iškėlė daug svarbių įžvalgų apie šį fenomeną. Apokalipsė paniką kelia būtent „sveikiesiems“. Tai jie transliuoja išgąstį, baugulį ir kelia sąmyšį. Heideggerio terminais kalbant, apimti Furcht ir „pametę galvas“, būtent jie serga dėl artėjančios pasaulio pabaigos įtampos, o ne Džastin, kuri, atvirkščiai, išlieka tvirta, rami, tyli. Ir ar ne nuo jų keliamo nuolatinio triukšmo, šnekalų, „pliurpalų“Gerede, istorijos pradžioje Džastin ištiko ši negalia? Ar ne šie „normalieji“ yra pagrindinis šios jos ligos faktorius?

nuotaka

Filme vis kartojasi muzikinis leitmotyvas – Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ preliudija. Sąsają galime atrasti su Leonido Donskio pateikta taiklia Šliogerio tylos interpretacija – palyginimu su muzika. „Tik fermata – ilga pauzė muzikoje, kada orkestras concerto grosso metu nutyla arba tęsia garsą prieš solo instrumento kadenciją – atveria tikrąją tylos didybę,“ – rašo jis savo tinklaraštyje.[2]

Juk Šliogerio filosofijoje tiesa – tai kelias į tylą ir pasiruošimas jai, tai kalbos įveika.

Tokia „tyla nepasiekiama tylėjimu. Tokiai tylai reikia daug kalbos. Tik pranokus ją, atsidūrus anapus jos, gali pasiekti savęs pranokimą,“ – toliau rašo Donskis.[3]

rukas

Kantrybė – melancholijos atributas. Tai tylus žmogaus sakymas „Taip!” tam, kas kartojasi.

Šliogeris rašo: „Būti kantriam reiškia nebelaukti nieko naujo, reiškia būti prisirišusiam prie to, kas kartojasi: kantriai pasitikti saulėtekį, birželio debesis, banguojantį javų lauką, mylimą veidą. Kantriai nebelaukti Esmo žaibo, nebesitikėti įvykio, užmiršti net paties įvykio galimybę, taigi užmiršti tai, ko neįmanoma užmiršti, nes tai niekada nebuvo patekę į tavo atmintį, arba, kaip sakei, prisiminti tai, ko nesi užmiršęs…“[4]

Tačiau net kantri melancholija nesuteikia jokių įvykio garantijų. Melancholijos tema apima kartu ir kalbos problemą. Kalba – tai būdas „parodyti“ savo prisiminimus, svajones, nuomones, nuostatas, įžvalgas Kitam. Ji sudabartina iš atminties praeities situaciją ir leidžia mums atsiriboti nuo akistatos su konkrečia tikrove – dabartimi. Kalba – tai būdas pamatyti save: priešpastatyti save sau ir Kitiems. Koreliacijos principu kalba veikia Kitą – sąmonė veikia kita sąmonę.

Be kalbos nieko neįmanoma parodyti, sakė Blanchot. Jis buvo teisus. Tačiau, pasak Šliogerio, tai dar nereiškia, kad be kalbos nieko negalima pamatyti. Kol kalbame – transcendencija tyli. Kalba naikina prasmę. Neišsakomybė ir neištariamybė visada dalyvauja kiekvienoje ištartoje frazėje, žodyje. Kalba – bekalbis tylos ilgesys, o kartu ir baimė nutilti.

Kalba, pasak Šliogerio, turi būti paprasta. Autentiška yra ta kalba, kurios geras stilius yra blogas stilius arba, kitais žodžiais tariant, kuriai stilius nėra svarbus. Kalbos įmantrumo vaikymasis – pataikavimas sau, bet ne esmiškas pasakymas. „Kalba turi būti paprasta tuo paprastumu, kurį turi dirvonuojanti žemė,“ – rašo jis.[5]

Tikroji Arvydo Šliogerio teritorija, jo minties ir kalbos namai yra tyla, pauzė ir metafora, kuri dažnai yra vaizdinė ir nebūtinai loginė, pastebi Donskis. Kai mintį perveria pamatiniai žodžiai, be dekoro ir akademinio žargono.

„Šliogerio viešajame diskurse daug apnuogintos tiesos, kinizmo, kultūrpesimizmo, fatalizmo, pačiam autoriui pavojingo atsidengimo smūgiui, drastiško atvirumo (kurį it stalo teniso kamuoliuką jam tolydžio sugrąžina jokių sentimentų jam neturinti akademinė bendruomenė ir net jo mokiniai) ir to paties nuolatinio atsidūrimo ne savo diskursyvinėje ir egzistencinėje zonoje, kurioje atsidengiama smūgiui. Ciniškai ir nieko, net ir pačios savęs negerbiančiai visuomenei, kuriai pramogos jau seniai tapo vieninteliu prasmingo gyvenimo kriterijumi, tai tikra dienos sensacija ir dovana…“ – konstatuoja Donskis savo tinklaraštyje.[6]

Jei, anot Heideggerio, kalba yra „Būties namai“, tai pasak Donskio, Arvydo Šliogerio tėvynė – lietuvių kalba. Filosofo santykis su kalba yra ypatingas – antifilologinis. Jo kalba paradoksaliai atveria tai, ką mėgina paslėpti, sunaikinti arba gražiai pridengti „instrumentinių reikšmių vualiais“ papuošta kalba. Ne bežadis tylėjimas, o sąmoningas kelias į tylą, atveria pačią tylą. Kelią į tylą sukuria tokia kalba, kuri parengia mus tylai.

Pasak fenomenologo Daliaus Jonkaus, atvirkščiai, Šliogeris, darydamas tokius radikalius pareiškimus, nepastebi, kad jie atsigręžia prieš jį patį. Bendros Arvydo Šliogerio knygos su Algiu Mickūnu „Filosofijos likimas“ (Vilnius: Baltos lankos, 2009) apžvalgoje, jis kritikuoja filosofo pasisakymus, jog kalba tėra bendrybės, mažai ką bendra turinčios su individualia patirtimi, apkaltina jį solipsizmu. Mano supratimu, D. Jonkus liko iki galo neperpratęs A. Šliogerio minčių tėkmės, galbūt per mažai įsigilino ir nepastebėjo mąstytojo pateiktos dvisluoksnio kalbos apibūdinimo. Jonkus rašo, jog Šliogeris atskiria jusliškumą ir idealumą.[7] Taip, nes sąmonės kryptį jis apibūdinama kaip būseną „tarp“ – pozityviai. Kaip ir fenomenologai, pažymi, kad sąmonė tai intencionalumas. Jis pritaria minčiai, jog visa, kas nesąmoninga, turi būti įsisąmoninta, kad pasirodytų žmogui kiek aiškesniu ir prasmingesniu pavidalu. Sąmonė sudaro žmogaus sielos branduolį. Pamatinis žmogaus egzistencijos bruožas, tai sugebėjimas išskirti save iš anoniminės visumos ir atsistoti priešais pasaulį. Sąmonė atveria žmogui begalybę, kaip savotišką „dar ne“ imperatyvą.

O Šliogerio betarpiškoji sąmonė su tampa su Heideggerio „buvimu kam nors“ (zuhandenheit), su neautentišku Dasein. Natūrali betarpiškosios sąmonės būsena, tai nuolatinis nerimas, siekimas, godulys. „Nuolat alkana ir stokojanti, ji visada kelyje.“[8] Žmogaus gyvenimas sukasi begalinių nuorodų karuselėje. Tokia sąmonė betarpiškoji, nes ji yra žengianti, įveikianti tarpą tarp manęs ir daikto. Nelieka jokio atstumo tarp manęs ir pasaulio. Tai pavadina filosofas transcendencijos užmarštimi. Betarpiškai sąmonei nėra svarbu, kaip yra iš tikrųjų, jai svarbu tai, kaip „manoma“ ir „sakoma“. Ji nuolatos blaškosi tarp veiksmo ir jausmo. Būtent šis sąmonės modusas, pasak Šliogerio, yra solipsistinis, uždarytas jausmų, emocijų, instrumentinių reikšmių kapsulėje.[9]

Savo veikale „Transcendencijos tyla“ jis rašo, kad sąmonė nėra ideali, nėra materiali, nėra ir daiktiška, ar nedaiktiška. Žmogaus sąmonė svyruoja tarp „idealumo“ (antjuslumo) ir „materialumo“ (juslumo). „Sąmonės būties būdas yra tarp, visada tarp žmogaus ir pasaulio.“[10]

pakalnutes

Depresijos šaltinis yra žmogaus idealų, vertybių, lūkesčių neatitikimas tikrovei, sukeliantis vidinį konfliktą, veikiantis jo mintis, mąstymą, iššaukiantis negatyvias emocijas, pereinančias į liūdesį. Kuo asimetriškesnis santykis tarp žmogaus ir pasaulio, tuo stipresnė depresija.

Depresija kažkuo panaši į gedulą, rašo Z. Freudas savo veikale „Gedulas ir melancholija.“ Kai realybės patirtis parodo, kad idealas neegzistuoja – mes gedime. Kai objekto netektį transformuojame į Ego praradimą – mes susergame. Freudistinė melancholija aprėpia ne tik mirtį, bet ir visas įžeidimo, atstūmimo ir nuvylimo situacijas.[11] Žmonės apsikrėtę pseudotranscendentais, nihilistiškai slegia, gramzdina Kitą į beprasmybę. Ir tik nukreipus savo siekius adekvačia linkme, žmogus įgyja „atsvarą“ ir „svorį“.

Transcendencijos fenomenas, pasak Šliogerio, turi visas „idealo“ savybes: kiek prie jo priartėjama, tiek jis nutolsta ir niekada netampa lėkštu kasdienybės faktu. Tai ne supratimas, pažinimas, ne tikėjimas, o pažintis su štai šituo fenomenu. Susipažinimas yra pažinimo priešybė, tai pagava. Neretai artima yra tai, kas toliausia, o tolima tai, kas arčiausia – panašiai rašė ir Heideggeris apie Būties užmarštį. Pažintis yra sandūra su štai šito fenomeno paslaptimi, o ne paslapties pažinimas.

Šliogeris rašo: „Visos reikšmės ateina iš žmogaus pusės; visi simboliai yra jo sąmonės dariniai. Bet prasmė ateina „iš kito kranto“, iš paties daikto pusės ir yra ne kas kita, kaip transcendencijos dovana mirtingajam. Žmogus gali pats susikurti reikšmes, ženklus ir simbolius, bet jis negali pats susikurti prasmės (…). prasmė turi būti duota, dovanota, surasta.“[12]

Dalius Jonkus aštriai rašo, jog filosofo „kalba gaivališka ir spontaniška, laužanti nusistovėjusius kalbinius štampus ir nejučiomis kurianti kitus. Savo geriausiais pavyzdžiais Šliogerio filosofinė kalba priartėja prie išraiškingos prozos. Kitose vietose ji tampa šiurkščiai vulgari. Autorius, atrodo, nebejaučia žodžių vertės ir švaistosi jais tarsi padirbtais pinigais. Kritikuodamas jis vietoj argumentų dažnai griebiasi įmantrios retorikos, net susidaro įspūdis, kad pats skęsta savo žodžių sraute.“[13]

Cirkas tampa realybe, juk žmonėms patinka ieškoti prieštaravimų mąstytojo kūryboje, iškraipyti jo filosofijos prasmę, o ne suprasti ją. Šliogerio tiesa – kaip horizonto linija, kuri nutolsta lygiai tiek, kiek prie jos priartėji.

„Nesuprasti yra gerai; užmiršti geriau negu prisiminti. Būti iliuzijoje – irgi gerai. Geriausia neturėti tiesos, nes ji sunaikina prasmę. Būtent tiesa yra didžiausias prasmės priešas. Ar tai reiškia, kad gali rinktis: tiesą arba prasmę?“ – klausia Šliogeris. „Anaiptol. Gali rinktis tik prasmę arba tiesos iliuziją. Tai irgi puiku. Reikia tik aiškiai suvokti, kad prasmės alternatyva gali būti vien tiesos iliuzija, kuri kaip tik todėl dar išsaugo prasmę. Ir kuo daugiau iliuzijos, tuo daugiau prasmės. Iliuzija – tai beveik Tikrovės sinonimas. Nėra nieko iliuziškiau už Transcendenciją. Tiesa yra prabanga; ją gali sau leisti tik tie, kurie turi prasmės perteklių. Bet mes ne tokie. Mes – prasmės ubagai.“[14]

sliogeris-eina-6936-1

A.Šliogeris eina per rytmečio rūką. Zitos Šliogerienės nuotr.

Kai susiduriame su filosofu, kurio skelbiamos tiesos atitinka jo gyvenimo būdą, pagarbiai drįstu teigti, kad sutikome autentišką mąstytoją. Galbūt tikrovė tėra tik sekamos istorijos apie pasaulį, apie tai, kaip turėtume elgtis? – keliu klausimą sau. Šliogeriui tikrovė yra dovana, o mes patys, esame sau dovanoti. Mums dovanoti mūsų kūnai yra vienintelė Tikrovė. Be jo mes būtume niekas. Ir gal iš tikrųjų, anot „Loginio-filosofinio traktato“ autoriaus Ludwigo Wittgensteino, „tai, kas apskritai gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai, o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“.

Arvydo Šliogerio filosofija, tai bandymas mums pasakyti tai, ko kalba išreikšti neįmanoma, kvietimas žiūrėti ir pamatyti.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. rugpjūtis

[1] Šliogeris A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 333-347
[2] Žiūrėta 2014.08.06: http://www.donskis.lt/a/lt/1/1_/1126
[3] Žiūrėta 2014.08.06: http://www.donskis.lt/a/lt/1/1_/1126
[4] Šliogeris A. Melancholijos archipelagai. Vilnius: Apostrafa. 2009. P. 32
[5] Šliogeris A. Melancholijos archipelagai. Vilnius: Apostrafa. 2009. P. 81
[6] Žiūrėta 2014.08.06: http://www.donskis.lt/a/lt/1/1_/1126
[7] Žiūrėta 2014.08.06 http://www.filosofija.vu.lt/12/tarp-atenu-ir-jeruzales/comment-page-1/
[8] Šliogeris, A. „Transcendencijos tyla“, Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 545
[9] Šliogeris, A. „Transcendencijos tyla“, Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 550
[10] Šliogeris, A. „Transcendencijos tyla“, Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 536
[11] Freud Z. Anapus malonumo principo. Vilnius: Vyturys. 1999. P. 23
[12] Šliogeris, A. „Transcendencijos tyla“, Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 567
[13] Žiūrėta 2014.08.06 http://www.filosofija.vu.lt/12/tarp-atenu-ir-jeruzales/comment-page-1/
[14] Šliogeris A. Melancholijos archipelagai. Vilnius: Apostrafa. 2009. P. 54

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code