fbpx

Etienneas Bonnot de Condillacas

Etienneas Bonnot de CondillacasEtienne‘as Bonnot de Condillac’as (1715-1780 m.) žymiausias empirizmo atstovas Prancūzijoje. Jis apribojo filosofiją psichologijos problematika, traktuodamas psichologiją grynai sensualistiškai; suteikė empirizmui griežtesnį pobūdį, pabrėždamas ženklų reikšmę pažinimo pažangai; Loko filosofiją papildė nominalistiniu elementu. Įsimintinas originalus Condillaco bandymas paaiškinti sensualizmo tezę pasitelkus „atgijusios statulos“ fikciją.

Pirmtakai
Didžiausias pavyzdys Condillacui buvo iš pradžių Lokas, bet vėliau savo nuostatas pakeitė, suteikdamas joms daugiau radikalumo. Tuomet pavyzdžiu jam tapo Niutonas. Condillacas norėjo tapti „psichologijos Niutonu“: kaip šis remdamasis vien traukos dėsniu paaiškino gamtos reiškinius, taip Condillacas vylėsi nusistatysiąs vienintelį dėsnį, leisiantį paaiškinti visus psichologijos reiškinius.

Pažiūros
Condillacas grįžo prie koncepcijos, kuri teigė, kad visa patirtis yra juslinė, kylanti iš juslinių įspūdžių. Nuo Loko jis skyrėsi tuo, kad ignoravo vidinę patirtį: Lokas buvo ne sensualistas, kaip Condillacas, o empiristas. Sensualistinę doktriną Condillacas išdėstė gana originaliu būdu. Sumanymo įkvėpėjas buvo La Mettrie. Sumanymo esmę sudarė fiktyvus eksperimentas. Tarkime, kad egzistuoja statula, kuri geba patirti tik vienos juslės – uoslės – įspūdžius. Ir kas paaiškėja? Pasirodo, pakanka to vienintelio gebėjimo, kad susiformuotų visas intelektinis gyvenimas. Įspūdžiai gali būti stipresni ar silpnesni; tie, kurie yra stipresni, patraukia dėmesį; taigi kai esama įspūdžių, nors jie būtų vien uoslės, reiškiasi ir dėmesys. Be to, įspūdžiai palieka pėdsakų; kai esama įspūdžių, veikia ir atmintis. Naujai patiriami įspūdžiai yra lyginami su prisiminimais, o iš lyginimo kyla sprendimas. Panašiai Condillacas iš įspūdžių kildino ir visas kitas proto funkcijas. Kiekvienas juslinis įspūdis susideda iš dviejų dėmenų: paties vaizdinio ir jausminio jo nuspalvinimo; iš pirmojo dėmens laipsniškai formuojasi dėmesys, atmintis, gebėjimas įsivaizduoti, atskirti, lyginti, spręsti ir samprotauti, o iš antrojo – troškimai ir valia, meilė, neapykanta, viltis ir baimė. Šitaip „Condillaco statuloje“ iš vienos juslės įspūdžių formuojasi visas psichinis gyvenimas, visiškai toks, koks yra būdingas žmonėms. Tad norint paaiškinti žmonių psichinį gyvenimą, nereikia ieškoti kokio nors kito pamato, nei paprastas gebėjimas patirti juslinius įspūdžius. Loko pažiūras Condillacas stengėsi tobulinti dar vienu aspektu: jo manymu, Lokas perprato proto sanklodą, bet ne jos pažangos prielaidas. O pažangą, pasak jo, lemia ženklų vartojimas. Ne tiek įgimtų, kiek sutartinių ženklų, kurie yra laisvai kuriami ir dėl to gali būti lengviau pritaikomi mūsų reikmėms. Jie praplečia ribotą mūsų atmintį ir užtikrina proto nepriklausomybę nuo įspūdžių srauto. Ženklų sistemų esama įvairių, bet tobuliausia – algebra. Ženklais Condillacas laikė ne tik kalbos žodžius, bet ir sąvokas. Minties ir kalbos prigimtis, pasak jo, esanti bendra. Taigi abstraktų pažinimą jis suprato nominalistiškai. O juslinį pažinimą Condillacas aiškino idealistiškai. Juslių teikiami įspūdžiai – tai tik proto būsenos. Uostome gėlių kvapą, o ne gėles, ir išvis pažįstame tik savo įspūdžius, o ne daiktus. Vien tik lytėjimas rodo anapus proto esant išorinius daiktus, tačiau ir lytėjimo įspūdžiai – tik subjektyvios būsenos. Condillaco doktrinos išvada: mūsų sąvokos tėra ženklai, mūsų įspūdžiai – tik subjektyvios būsenos; iš jų nedaug tesužinome apie daiktus ir apie save, kaip mąstančias būtybes. Mokslas turįs siekti kuo didesnio tikslumo ir apdairumo. Norėdamas, kad filosofija taptų mokslu, Condillacas įspraudė ją į psichologijos rėmus, o psichologijoje laikėsi sensualizmo, kurio pozicija, jo manymu, esanti apdairiausia; tad ir vieninteliu teisingu metodu jis laikė analizę, kuri neperžengia patirties duomenų, o ieškant sintezės, jo manymu, tik kliudoma mokslo pažangai. Materializmas bei ateizmas, kurių pozicijos, rodos, logiškai siejosi su jo mokslinėmis išvadomis, jam ne tik buvo nepriimtinos, bet dargi priešingai: pasikliaudamas krikščioniškojo tikėjimo tiesomis, jis pripažino Dievo ir substancijos sielos buvimą.

Gyvenimas
Condillacas buvo kilęs iš Pietų Prancūzijoje gyvenusios kilmingos valdininko šeimos. Jis buvo dvasininkas, bet bažnytinių pareigų niekada nėjo. Su pirmąja knyga susilaukė iškiliausių mąstytojų – Voltero, Ruso, enciklopedistų – pripažinimo. Tačiau prie jų neprisijungė ir dirbo atskirai. Atsidavęs tyrinėjimams, jis visai nesistengė kitų įtikinėti. Tad Apšvietos filosofijai priklausė tik jo doktrinos turinys, bet ne ketinimai. Condillacas liko nuošalyje nuo aplink kunkuliavusios kovos, neprisidėjo prie jokios krypties, tuo labiau – prie perversmininkų, kuriems priklausė jo bičiuliai; nors su enciklopedistais ryšius palaikė, tačiau jų leidinyje nebendradarbiavo. Griežtas sensualistines pažiūras Condillacas gebėjo derinti su lojalumu Bažnyčiai. Priešingai negu enciklopedistai, kurie mokslą traktavo publicistiškai, buvo profesionalus filosofas. Panašiai kaip Lokas, kuriam visos problemos atrodė paprastos ir lengvai išsprendžiamos, buvo veikiau subtilaus nei gilaus proto žmogus.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code