Volteras

Volteras (Franncois-Marie Arouet, 1694-1778 m., pasivadino savo pavardės anagrama ir šia pravarde įėjo į istoriją) – prancūzų rašytojas ir filosofas. Voltero pažiūros aiškiai išreiškė bendriausius Apšvietos idealus: išaukštinti protą, gamtą ir žmoniją. „Proto“ idealas buvo nukreiptas prieš apreiškimą, „gamtos“ – prieš antgamtinius veiksnius, o „žmonija“, traktuojama kaip aukščiausias etinis tikslas, turėjęs pakeisti religinės etikos tikslus.

Pažiūros

Didžiausiu tiesos ir pažangos priešu Volteras laikė Kristaus mokslą bei jam būdingą supranatūralistinę pasaulio sampratą, drauge ir bemaž visą ligtolinę metafiziką, nes naujųjų amžių metafizika, ne mažiau nei viduramžiškoji, atsirado iš tos pačios krikščionybės dvasios. Volteras atmetė dualistinę pasaulio koncepciją, kuri skaldė pasaulį į gamtinį ir antgamtinį; jis atmetė dualistinę žmogaus sampratą, kuri žmogų, kaip turintį ne tik gamtinį kūną, bet ir antgamtinę sielą, laikė aukštesniu už kitas gamtines esybes; pagaliau jis atmetė dualistinę gyvenimo koncepciją, kuri žmogui kelia ne tik žemiškus, bet ir amžinus tikslus. Šias koncepcijas jis laikė klaidingomis ir kenksmingomis, nes jos sukuriančios fikcijas, dėl kurių žmonės nustoja rūpinęsi realiu gyvenimu arba jį iškraipo. Volteras kritikavo teizmą, tačiau nebuvo ateistas, kritikavo dualizmą, bet netapo materialistu, kritikavo etinį idealizmą, tačiau nebuvo utilitaristas. Jis buvo tipiškas deistas. Neigė apreiškimo, bet ne racionaliąją religiją. Voltero manymu, Dievo buvimą galima įrodyti, ir pats šiam reikalui pasitelkė kosmologiniam įrodymui artimą, bet labiau antropomorfizmuotą būdą; lygindamas pasaulį su laikrodžiu jis rašė: „Neįsivaizduoju, kaip tasai laikrodis galėtų egzistuoti, jei nebūtų laikrodininko“ (Tatarkiewicz W., 2002. P. 155). Pasak jo, jeigu pasaulis turi prasmę, turi egzistuoti Dievas, kuris vykdo teisingumą; turėdamas tai omeny teigė: „Jeigu Dievo nebūtų, reikėtų Jį išgalvoti“ (Tatarkiewicz W., 2002. P. 156). Tačiau, jo požiūriu, protas tik konstatuoja Dievo buvimą, bet nieko nesako apie Jo prigimtį, tad visus teologų išvedžiojimus šiuo atžvilgiu laikė beviltiškais. Nesuderinami esą netgi du svarbiausi Dievui priskiriami atributai – visagalybė ir gerumas: jeigu Dievas gali, bet nenori padaryti gyvenimą žemėje laimingą, Jis nėra geras, o jeigu nori, bet negali, – nėra visagalis. Volteras linko prie hilozoistinio požiūrio, jog sąmonė, kaip ir kūniškumas, yra visuotinė daiktų savybė, kad nėra bekūnių daiktų, bet nėra ir besielių daiktų. Etikoje Volteras stengėsi apsieiti be antgamtinių veiksnių – veiklos tikslų jis ieškojo mūsų gyvenamame žemiškajame pasaulyje. Pasaulyje egzistuojantis blogis yra faktas, kurio paneigti negalįs joks filosofavimas, jokie teologiniai išvedžiojimai. Ištaisyti pasaulyje egzistuojantį blogį – štai žmonių veiklos tikslas. Kiekvienas žino, ką privalo atlikti, kiekvienam aiški visuotinė taisyklė: nugyventi gyvenimą taip, kad mirštant jis atrodytų nugyventas tinkamai, o su kitais elgtis taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis. Tai, kad pasaulyje esantis blogis ir kančia gali būti sumažinti, yra faktas, o kad teisingumo privalo užtekti visiems – aksioma. Mūsų uždavinys – sumažinti kančias ir kovoti už teisingumą.

Gyvenimas

Volteras jaunystėje patekęs į dvaro aplinką, kuriai pagal kilmę nepriklausė, patyrė pažeminimų, ilgam apkartinusių gyvenimą ir nulėmusių jo socialinį radikalizmą. 1726-1729 m. jis praleido Anglijoje. Iš ten grįžo visai kitas žmogus: tapo filosofu, kovingai gynusiu Apšvietos idėjas. Volteras nerte pasinėrė į visapusišką – filosofinę, mokslinę, poetinę, publicistinę – veiklą. Per kelerius metus jam pavyko įskiepyti tėvynėje Apšvietos idėjas, o sau pelnyti pasaulinę šlovę. Dėl kivirčų su giminaičiais nutaręs palikti tėvynę, kurį laiką gyveno Berlyne, Frydricho II dvare, o nuo 1760 m. apsistojo Šveicarijoje, savoje Ferne pilyje, ir iš ten vadovavo liberaliajam visos Europos judėjimui. Iki mirties jis buvo šio sąjūdžio vadas, o po mirties tapo jo simboliu. Pirmiausia jis priklauso literatūros ir visuomenės kultūros istorijai, tačiau minėtinas ir filosofijos istorijoje. Volteras nebuvo profesionaliai išsimokslinęs filosofas; jis veikiau buvo publicistas, turėjęs filosofinių polinkių ir mėgęs kiek supaprastintai, prieinamu būdu ir gana paviršutiniškai filosofuoti. Savo filosofiniais traktatais jis siekė to paties tikslo kaip ir grožiniais kūriniais: kovoti su tamsa ir skriauda. Jis skelbė gamtotyros kultą ir pats iki senatvės gilino savo gamtamokslines žinias; tačiau jo filosofijos kryptį lėmė ne mokslas, o visuomenės reikmių pajauta; prie tų reikmių jis derino savąjį požiūrį į pasaulį.
Jo protas pasižymėjo ne tiek originalumu, kiek nepaprastu nuovokumu. Dorovės požiūriu jį galima priskirti gana komplikuotam tipui: nežabotos asmeninės ambicijos, kerštingumas, tuštybė ir savanaudiškumas derėjo su nuoširdžia atjauta ginant visuomenės teises bei giliu teisingumo jausmu. Jo veikla buvo humanitarinė, bet sykiu ir destruktyvi. Tad vieni jį laikė šėtono įsikūnijimu, kiti garbino kaip didžiausią žmonijos geradarį.

Parengta pagal:
Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija, II. Vilnius: Alma littera, 2002

 

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code