Izaokas Niutonas

Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1642-1727 m.) – mokslininkas matematikas, fizikas, astronomas – puikiai suderino matematiko ir eksperimentatoriaus, atradėjo ir sistemintojo talentus.

Izaokas NiutonasSpecialūs moksliniai tyrinėjimai, jį atvedė iki filosofinių problemų. Šis religingas ir tikėjimą praktikuojantis žmogus, laisvas nuo gamtos tyrinėjimo minutes skyręs Apokalipsės komentavimui, filosofijoje ieškojo savo religinių poreikių patenkinimo. Todėl jo filosofija buvo ne „grynai mokslinė“, o veikiau dvejopos – mokslinės ir religinės – orientacijos. Jis papildė Koperniko, Keplerio, Galilėjaus gretas, o religiniais filosofijos klausimais priartėjo prie antimaterialistinės platoniškųjų metafizikų srovės.

Traukos dėsnio suformulavimas, baltos šviesos suskaidymas, diferencialinio skaičiavimo (pavadinto „fliuksijų skaičiavimu“) atradimas, vadinamojo „Newtono binomo“ nustatymas, judėjimo dėsnių suformulavimas, teleskopo sukonstravimas – fundamentaliausi jo įvairiapusės mokslinės veiklos vaisiai. Nors Niutonas buvo kilęs iš vargingos, moksliniam darbui nepalankios aplinkos, jis gana greitai prasimušė; didžiuosius atradimus padarė anksti, bet juos paskelbė palyginti vėlai. Jau 1669 m. buvo pakviestas į Kembridžo universiteto katedrą. Niutono genijus susilaukė deramo įvertinimo jam dar gyvenant; nuo 1703 m. iki pat mirties buvo kasmet perrenkamas anglų Akademijos (Royal Society) prezidentu. Jo gyvenimas buvo tipiškas mokslui atsidavusio žmogaus gyvenimas; Niutonu didžiavęsi ir juo pasitikėję mokslo sluoksniai jį iškėlė savo politiniu atstovu, tačiau čia jis nesuvaidino jokio vaidmens.

Legenda byloja, kad sykį Niutonui pro pat nosį nuo obels nukrito obuolys. Ir jam kilęs klausimas: kodėl obuoliai krinta žemyn, o ne aukštyn? O kodėl Mėnulis nenukrinta ant Žemės? Taip besvarstydamas atrado dėsnį, kuris valdo visatą, – svorio jėgos dėsnį, vadinamą dar ir gravitacijos (lot. granitas – sunkumas), arba visuotinės traukos dėsniu. Šis dėsnis vainikavo didžiuosius naujųjų amžių gamtotyros atradimus. Jis buvo tikslus ir sykiu labai bendras. Jis apėmė kiekvieną visatos judėjimą – ir aplink saulę besisukančių planetų, ir nuo obels krintančio obuolio. Niutono gamtos teorija įgyvendino Galilėjaus programą: rėmėsi patirtimi ir sykiu buvo matematiška. Ji atitiko priešingų filosofijos krypčių reikalavimus: rėmėsi faktais, kaip reikalavo empiristai, ir sykiu, buvo apibrėžta dedukciniais būtinumo ryšiais, kaip norėjo racionalistai. Gamtotyra, kūrusi gana abstrakčias teorijas, iš visų mokslo sričių buvo arčiausiai filosofijos, tad jų ryšys išliko ilgiausiai. O Niutonas sukūrė gamtos mokslą, nepriklausomą nuo vienokios ar kitokios filosofijos. Šis savarankiškumo įgavęs mokslas užėmė pirmaujančią vietą, kuri iki tol priklausė filosofijai. Anksčiau specialiųjų mokslų baruose dirbo filosofai, mėgindami čia pritaikyti bendras filosofines teorijas, o dabar, priešingai, vis stipresnę įtaką filosofijai turi specialiųjų mokslų atstovai, iš savo tyrimų darydami filosofinio pobūdžio apibendrinimus. Niutonas buvo ryškus tokio tipo mokslininkas. Jo manymu, matematikos dėsniams būdinga filosofinė prasmė.

Niutonui rūpėjo nustatyti, kokius reiškinius tarpusavyje sieja priežastiniai ryšiai; o reiškinius sukeliančias transcendentines priežastis jis pašalino iš mokslo srities. Patyrimui jos neprieinamos, o mokslui privalu juo remtis. Hipotezių neišgalvojau, – sakė jis. «Visa, kas neplaukia iš reiškinių, yra hipotezė, o eksperimentinė fizika neturi įsileisti hipotezių, nesvarbu, ar jos būtų metafizinės, fizikinės, mechanistinės, ar liestų paslėptas kokybes». (Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija, II. Vilnius: Alma littera, 2002. P. 103)

Vis dėlto, nepaisant griežtų nuostatų, mokslinės Niutono pažiūros neapsiėjo be hipotezių. Formuluodamas mechanikos dėsnius, greta patirtimi paremtos reliatyviosios erdvės sąvokos jis įvedė absoliučios erdvės, taip pat absoliutaus laiko ir absoliutaus judėjimo sąvokas. Maža to, laikydamasis požiūrio, kad absoliuti erdvė neturi materialių savybių, ji – dvasinės prigimties.

Tvirtai pasisakydamas už fenomenalistinį mokslą, jis vis dėlto neišsižadėjo transcendentinės metafizikos; jis buvo prieš metafizinį mokslo traktavimą, bet ne prieš metafiziką. Jo metafizika buvo ne natūralistinė, o grynai idealistinė. Materializmą jis laikė klaidinga ir piktinančia teorija, o savo gamtamokslines teorijas labiausiai vertino už tai, kad jos logiškai pagrindžia išvadą, jog erdvė yra ne materiali, ir tuo griauna materializmą. Pasak Niutono, erdvė būdama absoliuti, esanti absoliučios substancijos, arba Dievo ypatybė; tai nelyg koks organas, kurio dėka Dievas būna ir veikia visur. Gamtotyroje Niutonas ieškojo Dievo buvimo įrodymo. Jeigu gamta yra panaši į žmogaus sukurtą mašiną, ji negali nebūti mąstančios esybės kūrinys. Kadangi ji yra tobuliausia iš visų mašinų, vadinasi, ji – tobuliausia proto, arba Dievo, kūrinys. Taigi pačioje mechanistinėje gamtotyroje Niutonas surado

Dievo buvimo argumentą. Šis vadinamas fizikinis teologinis argumentas XVIII a. pranoko visus kitus, nes geriausiai atitiko to meto mąstyseną.

Post Scriptum

Kas ta svorio jėga? Svorio jėga – tai Žemės traukos jėga. Visi kūnai traukia vieni kitus. Ir Saulė traukia Žemę, todėl Žemė neiškrypsta iš savo orbitos aplink saulę ir nenuskrieja kažin kur. Kuo didesnis nuotolis, tuo silpnesnė traukos jėga. Žemės traukos, arba gravitacijos, pagreitis Žemės paviršiuje lygus maždaug 9,81 m/s2.

Kas sukelia jūrų potvynius ir atoslūgius? Jų priežastis – Mėnulio traukos jėga. Į jį atgręžtoje Žemės pusėje Mėnulis taip stipriai traukia vandenyno vandenį, kad jo paviršius tarsi išsipučia – atsiranda vandens pūpsnis. Kitas panašus pūpsnis susidaro priešingoje Žemės pusėje – jį sukelia išcentrinė jėga.

3 Niutono aksiomos apie jėgos ir judesio sąryšį:

1. Inercijos dėsnis: kūnas, kol jo neveikia jokios jėgos, arba yra parimęs, arba juda tolygiai ir tiesia linija.
2. Dinamikos dėsnis: kūno judėjimo pokytis (pagreitis) proporcingas jį veikenčiai jėgai ir sutampa su jos kryptimi.
3. Sąveikos dėsnis: veiksmas visada lygus atoveiksmiui, o jų kryptys priešingos (acto=reactio).
Niutonas yra ir matavimo vienetas. Niutono garbei niutonu pavadintas jėgos vienetas (žymimas N). Niutonas yra jėga, kuri 1 kilogramui per 1 sekundę suteikia greitį, lygų 1 metrui per sekundę.

You may also like...

1 Response

  1. 2019-02-02

    […] sukonstravimas – fundamentaliausi Niutono įvairiapusės mokslinės veiklos vaisiai (daugiau žr. http://www.filosofija.info/ar-zinai/izaokas-niutonas/). „Loko mokymas apie tai, kad idėjos įgyjamos patirties būdu, turėjo didelės reikšmės […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code