Kazimieras Ambrozaitis

Kazimieras Ambrozaitis (1892.02.14–1957.12.06)  filosofas, visuomenės veikėjas. Gimė Rotuliuose (Jurbarko r.) – Krasnojarskij kr. 1916 – 1918 Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo rusų literatūrą, tačiau žinomo rusų psichologo ir filosofo prof. G. Čelpanovo paveiktas susidomėjo filosofija ir jos studijas tęsė 1923 – 1925 Fribūre (Šveicarija). 1925 Fribure apgynė disertaciją „Vladimiro Solovjovo valstybės teorija“ (Die Staatslehre Wl. Solowjews) ir įgijo filosofijos daktaro laipsnį.

Dr. Kazimieras Ambrozaitis / jkgg.lt

Buvo vienas žymesnių krikščionių demokratų partijos veikėjų, Lietuvos seimų narys ir III seimo vicepirmininkas, ilgametis Lietuvos darbo federacijos pirmininkas. Bendradarbiavo „Viltyje“, „Laisvėje“, „Tėvynės sarge“, „Logos“, ir kt. 1940 represuotas. Pokario metais grįžęs į Lietuvą buvo dar kartą represuotas. Mirė Sibiro tremtyje.

K. Ambrozaičio filosofiniai interesai buvo nukreipti į socialinę problematiką; socialinio pažinimo metodologijos, asmenybės ir visuomenės santykio, valstybės prigimties ir paskirties klausimus, kuriuos jis nagrinėjo neoscholastinės metodologijos požiūriu, stengėsi pagrįsti ir ginti tradicinę katalikiškąją pasaulėžiūrą, ypač katalikiškas socialines koncepcijas. Nors jo filosofinis palikimas negausus, tačiau veikalai Lietuvos neoscholastinės filosofijos kontekste atkreipia dėmesį savo palyginti aukštu profesiniu lygiu.

Publikuota:
Die Staatslehre Wl. Solowjews. Paderborn, 1927, S. 112.
Sub specie aeternitatis aut durationis? Dėlei prof. Kardavino veikalo „O личности“. – „Logos“, 1930, Nr. 2, p. 33-72.
Šv. Augustino valstybinės ir socialinės idėjos. – „Logos“, 1930, Nr. 1, p. 193-242.
Asmuo ir valstybė Othmaro Spanno universalistinėj sociologijoj. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, 1933, t. I. K., 1935, p. 433–451.

Savo nebaigtoje studijoje, skirtoje šv. Augustino socialinių koncepcijų analizei remiantis veikalu „De civitate Dei“ jis išskyrė dvi konceptualias valstybių raidos kryptis: empirizmas, kuriam priskiriamos ir materialistinės koncepcijos, ir universalizmas. Abi tendencijas konkrečiai išreiškia asmeninis arba grupinis individualizmas arba visuomeninis idealizmas. Empiristines (individualistines) koncepcijas autorius kritikuoja dėl to, kad jos viską palenkiančios gamtinės tvarkos dėsniams, o valstybės esmė grindžiama atskirų asmenų  ar jų grupės naudos požiūriu. Todėl individualistinės teorijos neišvengiamai skatina atsirasti diktatūros, tironijos ar formalios demokratijos formas. Organiška ir laisva žmonių bendravimo praktika galinti būti pagrįsta tik idealistine teorija, kurios pamatas – konkreti metafizinė idėja (amžinojo gėrio, Dievo ir pan.). Prie idealistinių teorijų šalininkų priskiriami Platonas, Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis ir kt.

Augustinas nelaikomas sistemingos valstybės teorijos kūrėju, tačiau teigiama, kad jo užuominos, kai kurios idėjos, intuityvūs pastebėjimai esą reikšmingi sudarant naujas valstybės normas, kuriomis grindžiama krikščioniška valstybės teorija.

Parengė Adolfas Poška

Pagal: „Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai“, 1991, II t., 29-32 p.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code