Epikūras

Epikūras (341-270 m.) gimė Samo saloje, bet savo kilme buvo atėnietis. 306 m. jis įsteigė savo mokyklą sode (todėl ji vadinama „Epikūro sodu“, o jos atstovai – „sodo filosofais“), kuriai vadovavo iki pat mirties. Nepaisant priešų prasimanymų, buvo tauraus būdo žmogus, labai doras, gyveno kukliai. Epikūras laikėsi nuomonės, kad kiekvieno žmogaus tikslas – laimė. Kas yra laimė? Laimė yra didžiausias gėris. Jos kūrėjas yra pats žmogus. Laimė yra patirti malonumą, o nelaimė – patirti kančią. Hedonizmas paprastai siejamas su Epikūro vardu, nors tai nebuvo jo išradimas – jau seniai jį išpažino Aristipas. Tačiau Epikūras hedonizmui suteikė originalią formą. Svarbiausia jo mintis – kad laimei pakanka kančios nebuvimo: kai nekenčiama, jau vien dėl to mums yra malonu. Natūrali žmogaus būsena, kai jam neatsitinka nieko gero ir nieko blogo, yra maloni būsena, pats gyvenimas yra džiaugsmas. Įgimtas džiaugsmas, kuriuo net nereikia rūpintis, nes jį turime savyje. Tegul tik kūnas būna sveikas, o siela – rami, ir gyvenimas bus puikus. Malonumus skirsto į kūniškuosius ir dvasinius. Jų tarpusavio santykis toks: kūniški malonumai yra svarbesni, nes be jų negalimi dvasiniai malonumai („pilvo malonumas yra bet kokio malonumo pamatas ir šaltinis“). Dvasinis gėris yra aukštesnis, tad jis ir teikia didesnį malonumą. Protas tinkamai nurodo malonumų pasirinkimą. Iš proto kyla gėris, t.y. dorybės. „Nėra tokio gyvenimo, kuris būtų laimingas, nebūdamas protingas, doras ir teisingas, lygiai kaip protingas, doras ir teisingas gyvenimas negali nebūti laimingas“. Malonumo priešas yra baimė. Baimė – išminties stoka. Didžiausia baimė – mirties baimė. Mirtis nėra tokia siaubinga, sako Epikūras. Skausmas slypi pojūtyje, o mirtis atima pojūčius. Kai mirtis ateina, jau mūsų nebėra.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code