Ar turi gyvenimas prasmę, ir ar ne geriau paleisti kulką į savo kaktą?

Taigi žodžių «senas» ir «išmintingas» analizė mažai man tedavė naudos. Nūnai, siekdamas bent kaip nors susitvarkyti su laišku, pasukau priešinga kryptimi ir stengiaus išsiaiškinti ne iš kokių nors pavienių žodžių, bet iš turinio, iš prašymo, paskatinusio jaunuolį parašyti, visumos. Šis prašymas – tai klausimas, iš pažiūros labai paprastas, taigi, rodės, ir nesudėtingas atsakyti. Jis skambėjo taip: «Ar turi gyvenimas prasmę, ir ar ne geriau būtų paleisti kulką į savo kaktą?»  Iš pirmo žvilgsnio į šį klausimą, regis, nedaug tėra atsakymų. Galėjau atsakyti: «Ne, mielasis, gyvenimas neturi prasmės, iš tikrųjų geriau…» ir t.t. Arba galėjau tarti: «Gyvenimas, mano mielas, aišku, turi prasmę, ir kulka – jokiu būdu ne išeitis». Arba: «Gyvenimas neturi prasmės, bet dėl to vis tiek nereikia žudytis». Arba: «Nors gyvenimas ir turi gražią prasmę, bet taip sunku būti jam teisingu arba bent pažinti jį, kad turbūt geriau kulka į kaktą» ir t.t.

Apytikriai šitaip, kaip pamanytum pirmą kart pažiūrėjęs, ir galima būtų atsakyti į berniuko klausimą. Bet vos pabandęs ir tolesnes galimybes, tuoj išvystu, kad yra ne keturi ir ne aštuoni, o šimtai ir tūkstančiai atsakymų. Ir vis dėlto būtų galima prisiekti, kad šiam laiškui ir jo autoriui iš esmės tėra vienas vienintelis atsakymas, tik vienerios durys į erdvę, tik vienas vienintelis atpirkimas iš jo bėdos.

Rasti šį vienintelį atsakymą man nepadės nei išmintis, nei amžius, laiško klausimas stumia mane visiškon tamson, nes tie išminties perlai, kuriais aš disponuoju, taip pat tie, kuriais disponuoja kur kas senesni ir labiau patyrę sielos rūpintojėliai, puikiai tinka kaip tik knygoms ir pamokslams, paskaitoms ir straipsniams, tačiau ne šitam vieninteliam, tikram atvejui, ne šitam nuoširdžiam pacientui, kuris, nors ir labai perdeda amžiaus ir išminties reikšmę, bet kuris rašo iki kartėlio rimtai ir išmuša man iš rankų visus ginklus, gudrybes ir buklybes paprastu žodžiu: «Aš Jumis pasitikiu».

Kaipgi dabar į šį laišką, į tokį vaikišką ir rimtą klausimą rasti atsakymą? Iš to laiško tartum į mane dvelkia, sublyksi tai, ką aš pajaučiu ir perdirbu veikiau nervais negu nuovoka, veikiau skrandžiu ir simpatiniu nervu negu patirtimi ir išmintimi: tai tikrovės dvelksmas, žaibas pro išsižiojusį debesyse plyšį, šauksmas iš anapus, iš anos susitarimų ir guodimų pusės, ir nėra kitokio sprendimo kaip arba išsisukti ir nutylėti, arba paklusti ir pasitikti šauksmą. Galbūt dar galiu rinktis, galbūt dar galiu sau tarti: vargšui vaikinui aš vis tiek nepadėsiu, nes juk žinau tiek pat nedaug kaip ir jis, tad gal man laišką nukišti kuo toliau po kitų krūva ir pusiau sąmoningai rūpintis, kad jis ir liktų apačioje ir pamažu užsimirštų. Bet vos taip pagalvojęs jau žinau: tik tada galėsiu jį pamiršti, kai iš tikrųjų atsakysiu, ir kaip tik teisingai atsakysiu. Tai, jog žinau, esu tuo įsitikinęs, neateina iš patyrimo ir išminties, tai eina iš šauksmo jėgos, iš susidurimo su tikrove. Taigi ir jėga, iš kurios semsiu atsakymą, irgi neateina iš manęs, iš patyrimo, iš protingumo, iš pratybų iš humaniškumo, bet iš pačios tikrovės, iš mažytės tikrovės atplaišos, kurią man atnešė laiškas. Vadinasi, jėga, atsakysianti į šį laišką, glūdi pačiame laiške, jis pats sau atsakys, jaunuolis pats sau duos atsakymą. Jei jis iš manęs – akmens, senio ir išminčiaus – išskelia kibirkštį, tai jo kūjis, jo bėda, jo jėga ir tik jie pažadina tą kibirkštį.

Neturiu teisės nutylėti, jog šitokį laišką su šituo klausimu aš gavau, skaičiau ir į jį atsakiau jau labai daug syk. Tik negandos jėga ne visada tokia pat, ir ne tik stiprios ir tyros sielos kurią nors valandą užduoda tokių klausimų, užklumpa mane ir turtingi jaunuoliai su savo pusine kančia ir pusiniu atsidavimu. Vienas jų man rašė, kad aš esu tas, kurio ranka nulems sprendimą; tarsiu «Taip», ir jis pasveiks, tarsiu «Ne», tada jis mirs… bet kad ir stipriai šitai nuskambėjo, vis dėlto aš pajutau apeliavimą į mano tuštybę, į mano paties bejėgiškumą, ir nusprendžiau: šis laiškarašys nei pasveiks nuo mano «Taip», nei mirs nuo mano «Ne», o tik toliau plėtos savo problematiką ir tikriausiai pasiųs savo klausimą dar keliems vadinamiems seniams ir išminčiams, atsakymai jį mažumą paguos, o gal ir pasmagins, jis rinks juos ir dėsis į aplanką.

Jei iš šiandieninio laiškaraščio nesitikiu tokio dalyko, jei priimu jį rimtai, atsakau į jo pasitikėjimą ir noriu jam padėti, visa tai atsitinka ne per mane, o per jį, tai jo jėga veda mano ranką, tai jo tikrovė pralaužia mano konvencionalią senatvišką išmintį, tai jo tyrumas priverčia mane praskaidrėti, ne dėl kokios nors dorybės, artimo meilės, žmoniškumo, o vardan meilės gyvenimui ir realybei, taip kaip iškvėpęs po kurio laiko vėl turi įkvėpti, nepaisydamas visų ketinimų ar pasaulėžiūrų. Mes to nedarome, tai mus ištinka.

Ir jei aš dabar, negandos prispirtas, apšviestas tikro gyvenimo amalo, dėl jo sunkiai pakeliamo išretėjusio oro paraginu save skubiai veikti, jei leidžiu laiškui dar kartą į mane prabilti ar surikti, tada aš jau nebeturiu teisės priešpriešinti šiam laiškui kokią mintį ar abejonę, toliau jį tyrinėti ir diagnozuoti, bet turiu paklusti jo šauksmui ir duoti ne patarimą ar savo žinių, bet tą vienintelį dalyką, kuris gali pagelbėti, tai yra atsakymą, kurio reikia jaunuoliui ir kurį jis turi išgirsti tik iš kito lūpų tam, kad pajustų, jog tai jo paties atsakymas, jo paties būtinas reikalas, kuriuo jis čia skundėsi.

Daug reikia, kad laiškas, nepažįstamojo klausimas iš tikrųjų pasiektų adresatą, nes juk laiškarašys, nepaisant tikros ir neatideliotinos nelaimės, irgi tegali išsisakyti vien sutartiniais ženklais. Jis klausia: «Ar turi gyvenimas prasmę?», ir tai skamba neapibrėžtai ir kvailai tarsi koks vaikėziško pasaulio sielvartas. Bet juk jis turi galvoje ne apskritai gyvenimą, jam nėra ką veikti su filosofijomis, dogmomis ir žmogaus teisėmis, o vien tik ir išimtinai savo gyvenimą, ir iš mano tariamos išminties anaiptol netrokšta išgirsti pamokymo ar nurodymo, kaip suteikti gyvenimui prasmę; ne, jis nori, kad į jo tikrą negandą pažvelgtų tikras žmogus, akimirką dalintųsi ja, ir šitaip bėda šiam kartui būtų įveikta. Ir jei aš jam suteiksiu tokią pagalbą, nes aš jam būsiu padėjęs, o jo nelaimės realybė, kuri iš  manęs, seno ir išmintingo, valandėlei atėmė amžių bei išmintį ir perliejo deginamai ledine tikrovės banga.

[Hermanas Hesė. Esė «Paslaptys»]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code