Esė: žmogus-lėlė ir lėlė-žmogus: ar egzistuoja skirtumas? arba, mintys, įkvėptos filmo „Air doll“

Air Doll

Ar galėjo tokį filmą, kaip Hirokazu Koreeda’os „Air doll“ [liet. „Pripučiama lėlė“], sukurti europietis? Nedrįsčiau atsakyti nei Taip, nei Ne, tačiau akivaizdu, jog tokios mintys, įkurdinančios sielą objekte – negyvame kūne – lėlėje, labiausiai artimos japonų kultūrai. Japonų požiūris į pasaulį bei jo elementus ganėtinai skiriasi nuo europietiškojo. Ilgą laiką izoliuotai gyvavusi japonų kultūra, dar ir šiais laikais kupina tikėjimo, jog kiekvienas daiktas, kaip ir kiekviena gyvastis, turi sielą. Neatsitiktinai ir pirmieji humanoidiniai robotai „gimė“ Tekančios saulės šalyje, kurie ilgainiui turėtų pakeisti ne tik fizinius darbuotojus prekybos paslaugų rinkoje, bet ir slaugytojus senelių namuose, mokytojus vaikų švietimo sistemoje. Tačiau kas gali atsakyti į klausimą, ar plienas, silikonas bei sudėtingiausia dirbtinio intelekto įranga, gali išmokyti vaiką pažinti bei pamilti pasaulį? Ar „daiktas“ gali atstoti žmogaus rankų šilumą bei dėmesį, paskutines dienas į saulę žvelgiančiam seneliui? Ar „daiktas“ gali mylėti? O ar žmogus, nesugebantis mylėti savęs bei kito, kuo nors skiriasi nuo „daikto“? Gal jis tik tuščias kaulų bei mėsos indas?

Ši paralelė tarp žmogaus ir „lėlės“ – sukurtos žmogaus figūros, į kurią įkurdinamos net ir antgamtinės galios, siekia dar priešistorinius laikus. Žmogus nuo seno kuria savo silueto figūrėles, kaukes, lėles ar marionetes, kurios visuotinai suvokiamos kaip mūsų prototipai, padedantys atskleisti ar paslėpti žmogiškąją prigimtį. Tai mūsų pakaitalai, naudojami ne tik vaikų socializacijai, vystymuisi bei jų saugumo jausmui skatinti, ne tik kaip įdievinti religijos stabai, į kuriuos keliame
maldaujančias akis, ne tik kaip prisiminimų bei estetikos „paminklai“, bet ir kaip priemonė padėti arba pakenkti kitam žmogui, kaip kad didžiakrūtės Veneros vaisingumo statulėlės ar vudu lėlės. Lėlės simbolis dažnai naudojamas kaip vaizdingas žmogaus šaržas, perteikiantis mūsų priklausomybę nuo kažkieno kito „rankos“ judesio, kito subjekto intencijų.

Būti pakaitalu sukurta ir filmo „Air doll“ pagrindinė veikėja – Nozomi. Tai/ji yra pripučiama lėlė – pakaitalas žmogaus seksualiniams geiduliams tenkinti. Naozomi „gyvena“ su ją įsigijusiu vyru, kuris elgiasi su lėle lyg su žmogumi – vakarieniauja, prausiasi, mylisi, keliauja „pasivaikščioti“, o svarbiausia – kalbasi. Kalbasi ne tik išsakydamas savas mintis, bet ir atsakydamas į josios, tarsi girdėdamas guminės moters klausimus ir komentarus. Keistas jausmas apninka regint šį vaizdą. Kažkoks kosminis vienišumas ir tuštuma, o ypač, kai vėliau režisierius atskleidžia, jog Naozomi – tai buvusios šio japono merginos, palikusios jį, vardas. Stebint tokias scenas, kaip „judviejų“ maudynės vonioje ar stebėjimas žvaigždynų projekcijos ant lubų, net ir mano akys ima apsigauti: daiktas ima virsti „kūnu“. Aikštėn iškyla klausimas, ar tikrai komunikacija ir bendravimas skiria žmogų nuo daikto? Ar bendrauja tik gyvos sąmoningos būtybės? Ar tikrai mums „nekalba“ paukštis, upė ar kelio žibintas? O gal jų komunikacija yra tik mūmyse glūdinčių minčių refleksija? Ar galime spėti, jog šis filmas, tai japoniškos fantazijos, pavadinimu „Kas būtų, jeigu būtų“, ekranizacija? Ar tai Hirokazu Koreeda’os bandymas atsakyti į klausimą: „Ar Žmogus gali virsti Daiktu, o Daiktas virsti Žmogumi?“ Tačiau ši dilema ryški ne tik japonų kultūroje, ką rodo ir garsioji XIX amžiaus italų rašytojo Carlo Collodi Pinocchio istorija.

Šiame filme galime įžvelgti ryškias europietiškosios – Antikos – filosofijos apraiškas. Tokią išvadą inspiruoja pirmasis „atgijusios“ lėlės žodis – „gražu“. Grožis antikinėje kultūroje ir filosofijoje buvo itin plati sąvoka, reiškianti kosmosą, jo tvarką, visatos harmoniją. Grožis graikams buvo tai, kas nekinta, kas amžina ir tobula, kas visiškai priešinga žmogaus gyvenimui bei jo trapumui ir ribotumui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Naozomi įgavo žmogiškąjį pavidalą palytėjusi vandens lašą – gyvybės „eliksyrą“, kurio magiška reikšmė užtvindžiusi viso pasaulio kultūras. Vanduo – tai ne tik gyvybės šaltinis, bet ir mediumas tarp šiapus ir anapus – tarp gyvybės ir mirties – kaip Hado karalystės upė.

Visgi, nepaisant to, kokia yra pasaulio elemento egzistencija – daikto ar žmogaus, – mirties bei sunykimo išvengti nepavyks. Toks jau kosminio ciklo grožis, neleidžiantis pasauliui persipildyti. Ne veltui, tik išvydusi ir patekusi į žmogiškąją tikrovę, lėlė susiduria su šiukšlių išvežėjais, kurių simbolizmas pasiūlo itin paprastą takoskyrą tarp to, kas gyva ir negyva – tai degi arba nedegi šiukšlė… Šalia vandens iškyla ugnis, kuri, nepaisant savo naikinančios galios, yra ir gyvybės simbolis – pati Saulė.

Kaip jau minėta, ši lėlė-žmogus artima filosofijos „saulėtekio“ graikui, kuris su vaikiška nuostaba žvelgia į pasaulį, tyrinėdamas ir gėrėdamasi kiekviena jame praleista akimirka. Galime įtarti, jog režisierius, taip vaizduodamas šio „daikto“ pasaulio pažinimą ir tyrinėjimą, kritikuoja bei nori atkreipti dėmesį į šiandienos žmogaus apatiškumą. Lėkdami kasdienybės karuselėje, palaipsniui, dėl didėjančio informacijos srauto, dėl greitėjančio laiko, po truputį prarandame džiugesį bei nuostabą mažais pasaulio stebuklais, prarandame nuoširdų ir paprastą gėrėjimąsi kitu, kita būtybe. Prarandame ryšį ir su savimi, paniškai baimindamiesi arba nematantys reikalo panirti į savęs pažinimo erdves. Ar tik ne tuomet pamirštame, ką reiškia mylėti, ką reiškia toji pilnatvė, lydima skausmo bei atsakomybės, kurią suteikia meilė? Gal būtent tą akimirką tampame „daiktu“, tą akimirką prarandame ramybę, prisipildome spengiančia tuštuma?

„Air doll“ filme regime paralelę tarp daikto-žmogaus – Naozomi, bei žmogaus-daikto, kurį režisierius perteikia įvairiomis vienišų žmonių figūromis. Visos jos, po truputį virsdamos „gyvais negyvėliais“, vienaip ar kitaip praradusios pasaulio pajautą, įstrigusios savo surambėjusiuose kiautuose, visais įmanomas būdais stengiasi užpildyti šią gilią tuštumą: kas besaikiu valgymu, kas grožio procedūromis, taip stengiantis nutolinti senatvę bei mirtį, kas bandydamas pakeisti gyvus žmones jų „protezais“ – guminėmis lėlėmis…

Manau, jog režisierius šiais pavyzdžiais stengiasi atkreipti ne tik japonų, bet viso pasaulio dėmesį į plintančią vienišumo epidemiją, į žmogaus virsmą bejausmiu „daiktu“, į paniką keliantį jaunystės kultą, į senolių nevertinimą, į moterų prievartą bei žvelgimą į jas kaip į „lėles“. Tačiau ar gali būti, kad „lėlės“, humanoidiniai robotai, daiktai pasaulio kultūroje ir jo
vyksme yra pranašesni už mus – gyvus žmones? Juk jie ilgaamžiškesni, patvaresni, „nesenstantys“, nekeliantys jokių nepatogių klausimų ir neverčiantys jaustis nepatogiai ar kaltiems, ir, kaip matome šiame filme, Naozomi įsigijęs vyras įžvelgia vienintelį „lėlės“ trūkumą – šaltą jos kūną. Juk vienintelis dalykas, ko jis prašo susidūręs su „gyva“ Naozomi – tai vėl pavirsti lėle… Juk daiktas retai kada sukelia mumyse tokią atsakomybę, kurios nebyliai reikalauja susidūrimas su gyvastimi. Manau niekas neprieštaraus, jog pati giliausia meilės apraiška – tai atsakomybė…

Tačiau koks stebuklas nutinka šiame filme? Pamilsta pripučiama lėlė. Ji pamilsta žmogų. Pamilsta pasaulį. Pamilsta grožį. Leidžiu sau daryti išvadą, jog meilė – tai pagrindinė žmogiškumo sąlyga. Ir ne tik man, bet ir Hirokazu Koreeda’i.
Meilė – tai lyg kvėpavimas, oras, be kurio gyvastis žemėje negalima. Taip režisierius iškelia aikštėn dar vieną iš keturių pasaulio elementų, gyvybės simbolį – orą. Ši alegorija sukrečiančiai ir erotiškai atskleidžiama oro putimo į „gyvą“ Naozomi scena. Tai nėra vien mechaninis veiksmas – tai pats mylėjimąsis, gyvybės pratęsimo ritualas. Galime įžvelgti ir žmogaus „dieviškų“ galių demonstravimą, kadangi jis geba „įpūsti“ gyvybę kitam.

Tačiau žmogaus-dievo figūra pasirodo ir itin fantasmagoriškoje scenoje, kuomet Naozomi patenka į savo „įsčias“, į josios „dievo“ buveinę – pripučiamų lėlių dirbtuves. Ji ateina klausti amžino žmogaus klausimo – kodėl mes mylime? Kas tai per jausmas, leidžiantis gyventi ir įprasminantis mūsų būvį pasaulyje? Tačiau šio amatininko lūpomis kalba pats dievas, kuris, nors ir sukūrė žmogų, negali paaiškinti, kodėl mes mylime… Svarbiausias dalykas, kuris, mano manymu,
įprasminamas šia „žmogaus“ ir „dievo“ susitikimo scena, yra tai, jog nepaisant viso skausmo, liūdesio, blogio ir šleikštulio, gyventi verta: pasaulis kupinas gėrio ir grožio.

Meilė, kaip ir Platono idėjos, yra tai, kas egzistuoja, tačiau būva už regimybės širmos, todėl iš filme nuskambančio dialogo apie žvaigždes, esančias, tačiau, tuo pat metu, nematomas saulės nutviekstame danguje, galime vėl atpažinti režisieriaus prielankumą Platono filosofijai, jo olos alegorijai. Mūsų suvokiamas tikrovės pasaulis tėra idėjų atspindys. Šis atspindys nėra tobulas, o kiekvienas pasaulio elementas turi trūkumų, kurie kompensuojami visuminiais tarpusavio ryšiais.

Sekant režisieriaus mintimis – niekas pasaulyje negali egzistuoti po vieną, egzistuoti atskirai: visa, kas gyva ir negyva, susiję tarpusavyje. Šį sąsajų tinklą galime vadinti kultūra.

Be viso to, režisierius kelia klausimą apie žmogaus vertę: kiek „kainuoja“ žmogus? Kokia jo vertė? Šis klausimas skamba ausyse, regint kaip Naozomi atranda savo, kaip lėlės, pakuotę – „kokoną“ – „pasą“, ant kurio ne tik pažymėta kaina, bet, kaip ir žmogaus pase, „gimimo“ vieta bei data. Ir vėl apninka keistas žmogaus-marionetės jausmas: o kas gi nustato mūsų vertę? Mes patys? Visuomenė? Ar ji nulemta mums gimstant? Ar galim ją keisti patys? Norisi rėkte išrėkti, jog žmogaus vertė yra beribė, jog tai unikali ir ypatinga būtybė, kurios vien buvimas žemėje turi prasmę. Tačiau netrukus akys apsiblausia liūdesiu ir ašarų plėve, prisiminus visus „betikslius“ (žodį rašau kabutėse, nes tikslas visada yra – turtas ir galia…) karus, holokaustą, banko pelno lenteles, kur žmogus yra vertingas tik tiek, kokį kiekį pelno gali generuoti…

Tačiau ar dažnai susimąstome, jog viskas sąlygina ir laikina, jog kosmoso atžvilgiu, esame tik vienadienės musės, kaip sako filme ant suoliuko sėdintis ir, į betonine tvora atitvertą horizontą, žvelgiantis senukas. „Lėlė“ ir senukas paradoksaliai kalba apie tą patį dalyką – apie vidinę tuštumą, kuri išlydo ribą tarp žmogaus ir daikto. Tuštuma ta pati. Ji gaudžia vienodai – tiek tuščiaviduriame daikto, tiek „tuščiame“, vienišame, savanaudiškame, meilės dovaną praradusiame žmogaus kūne.
Vienas opiausių klausimų, kurį išprovokuoja filmas „Air doll“: ar gali vien tik „nedegios šiukšlės“, kaip sielą turintys (ar neturintys) objektai, savarankiškai vystyti bei kurti pasaulyje kultūrą? Filmo pabaigoje aiškiai regime, jog „daikto“ egzistencija ar net jo nyksmas, gali inspiruoti žmogų gyventi, nulemti jo santykių eigą su kitais žmonėmis, jo elgseną bei jausmus. Filmo pabaigoje, kuomet „lėlė“, netekusi mylimojo bei prasmės gyventi, „miršta“, paskutinis jos atodūsis yra ir naujo gyvenimo įkvėpimas. Režisierius paskutinėse filmo scenose subtiliai įprasmina ketvirtąjį pasaulio-gyvasties elementą – žemę: „mirštančios“ Naozomi atodūsio pagautas, pienės pūkas, kaip gyvybės tęsėjas, nusileidžia į žemės sklidiną vazonėlį. Taigi, Hirokazu Koreeda įtikrovina visus keturis gyvybės elementus – vandenį, ugnį, orą ir žemę, įvaizdina savo suvokimą apie pasaulio bei žmogaus prasmę, gyvenimo cikliškumą. Simboliškai šis ciklas perteikiamas paskutiniu filme nuskambančiu žodžiu – „gražu“. Pradžioje nuskambėjęs pripučiamos lėlės lūpose, dabar jis ištariamas vienišos, valgymo sutrikimų turinčios, merginos. Tą akimirką gimsta viltis. Prasmė.

Mes visi susiję nematomais „vėjo gūsio“ saitais. Kartu su daiktais tarpstame tame pačiame erdvėlaikyje, tame pačiame cikle, todėl negalime būti vienas kitam neutralūs. Tačiau akivaizdu, jog tam, kad gimtų kažkas vertinga – kad gimtų kultūra, – reikalingas žmogaus-daikto santykis. Daiktodaikto santykio nepakanka: kultūrai būtinas sąmoningas mąstymas, meilė, atsakomybė, kurių lauke kurtųsi santykiai, kultūros vyksmas.

Autorė – Edita Anglickaitė, 2014m. vasaris
Literatūra:
Wladyslaw Tatarkiewich „Filosofijos istorija“ II tomas. – Kaunas: Spindulys, 2002

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code