Heidegeris ir drugeliai
Kas pasakoma kalboje įprasta suprasti kaip tai, kas atsiskleidžia, kažką mums atveria, parodo. Tačiau nepagrįsto sakymo ir persakymo pakanka, kad atvertis virstų užvertimi (daß sich das Erschließen verkehrt zu Verschließen), šnekalais.
Šnekalai (das Gerede) neturi būti suprasti paniekinama prasme. Šnekalai, tai galimybė kalbėti apie viską, tarsi suprastum, ir taip apsisaugoti nuo pavojaus pralaimėti, stengiantis įsisavinti, išties suprasti dalykus, kai tai nepavyksta. Tai nėra sąmoninga pastanga, veikiau nevalinga reakcija, siekiant išvengti nesmagaus jausmo.
Šnekalai sugeba „paaiškinti” viską, tad tariamai išaiškinę aptariamo dalyko esmę sykiu ir užkerta kelią naujiems apmąstymams ir taip nuslopiną įtampą. Toks ir yra jų tikslas – atveriant paslėpti. Tačiau siekiama paslėpti ne prasmę, bet dėl nesupratimo kilusią įtampą. Čia kaip ir toje Joe Dasin atliekamoje dainoje „Et si tu n’existais pas”, jei tavęs nebūtų – išgalvočiau. Turbūt todėl pusiau juokais, pusiau rimtai meilė prilyginama lengvai psichozės formai, kurios pagrindiniai simptomai yra du: kliedesiai ir haliucinacijos.
Kitaip tariant, žmogiškoji čiabūtis (Da-sein), nerasdama atsakymo į jai rūpimis klausimus, atsakymus išgalvoja, susikuria. Tai atskleidžia vieną iš esmingiausių čiabūties egzistavimo modusų, t. y. siekį matyti „Im Sein des Menschen ligt wesenhaft die Sorge des Sehens.” (Heidegger, 1967, 171 p.). Toks siekimas matyti dar gali būti įvardijamas ir kaip siekimas žinoti, matyti protu.
Pasitenkindama nepagrįstais atsakymais čiabūtis pasineria į das Man stichiją, į vidutiniškumo, vidutiniško supratimo sritį (der durchschnittlichen Verständlichkeit). Šios stichijos dominavimas mūsų kasdienybėje, jos akivaizdi gausa yra čiabūties pastangų vaisius, tai didelio darbo rezultatas, it šilkverpio kokonas, kuris mus saugo ir suteikia egzistencinį komfortą. Tai yra neišvengiama ir visai pateisinama, jei tai tėra tarpinis būvis, poilsio stotelė, raidos etapas, kūdikio, asmenybės vystyklai. Tačiau, jei tai nuolatinis egzistavimo būdas – neišvengiamai susiduriame su taip ir nenugyventu gyvenimu, tik miegančia jo galimybe, lėliuke, kuri taip ir nevirto drugeliu.
Tokie čiabūties das Man stichijos dariniai, kuriuos Arvydas Šliogeris turbūt pavadintų Niekio krešuliais, yra ne kas kita, kaip nerealizuota intecija, tarsi vietoj realaus uždarbio banke paimta skola. Iš čia kyla du pavojai, veikiantys uždelstos bombos principu. Nerealizuotos intencijos sublimuojasi į rigidišką ginybiškumą, „neliesk žaizdos nes kąsiu” ar tiesiog į pasyvią/aktyvią, sąmoningą/nesąmoningą agresiją, prieš save ar kitus. Autentiška žiūra tampa vis mažiau įmanoma, dėl kylančio triukšmo. Auga destruktyvumo potencialas, skolos dydis arba naikinančio Niekio galia.
Liūdna žinia ta, kad vieną dieną, tokia povandeninė bomba, rizikuoja būti užkabinta tikrovės lainerio ir išdraskyti jaukų plūduriavimą į gabalus (pvz.: „Skausmas ir džiaugsmas”/”Sorg og glæde”, 2013, rež. Nils Malmros). Ir kuo ilgiau nerealizuotos intencijos buvo akumuliuojamos, tuo labiau ardančios pasekmės tikėtinos, dėl savo intensyvaus neadekvatumo.
Kita vertus, šnekalai yra įsišakniję žmogaus būtyje ir tokios kasdieniškos reiškinių interpretacijos negalima išvengti. „Kiekvienas tikras supratimas, pranešimas, atradimas ir naujas įsisavinimas, kiekviena tikra interpretaija skleidžiasi šnekaluose, turi iš jų ištrūkti ir jiems pasipriešinti. Nėra tai, kad kokia nors čia-būtis pradeda nuo savęs, stovėdama prieš tuščią „pasaulio” peizažą, žvelgdama į tai, kas jai tiesiogiai atsiveria, nepalytėta ir negundoma tokios [šnekalų nulemtos] interpretacijos” (Heidegeris. 1992, 85 p.).
Das Man stichiją galime apibūdinti ir kaip tai, jog kiekvienas yra Kitas ir nė vienas nėra jis pats. kiti, kuriems save pateikiame, nėra savarankiškos esamybės, priešingai, jiems gali atstovauti kiekvienas Kitas. Būtis, kuri yra „mes”, nusitrina iki bendrybės. Kolektyviniame viešume tvyro nepastebimas susvetimėjimas. Čiabūtis atiduoda save Kitų globai. Neautentiškas Dasein gyvena ne kaip pats, o kaip „yra gyvenama”. „Gyvenama” primestų, anonimiškų vertybių pastoliuose be realaus pastato. Neautentiškoje egzistencijoje mes nuolat bijome kitų žmonių nuomonių, to, ką jie nuspręs už mus, to, kad neatitiksime materialios ar psichologinės sėkmės reikalavimų, nors patys niekaip ir neprisidėjome prie tų normų kūrimo ar įsigalėjimo. Toks bijojimas tai Furcht, banali baimė, dirbtinai formuojama kolektyvinių jausmų tėkmės (Steiner, 1995, 121-123 p.).
Heideggeris teigia, kad autentiška Dasein būtis, tai yra būtis-myriop (Sein-zum-Tode). Čiabūtis savo prasmę gali suvokti tik tada, kai ima suprasti, kad ji baigtinė. Kitaip tariant, gyvenimą žmogus geba deramai įvertinti tik tada, kai susivokia, jog tas gyvenimas turi ribas.
Taip jau yra, kad žmogiška prigimtis vertina tai, kas gali patenkinti jos reikmes ir jei kažko trūksta, tems reikmėms patenkinti, tai tampa vertinga. Kuo labiau trūksta, tuo vertinbgesnis dalykas. Ir atvirkščiai, jei kažkokios reikmės patenkintos – dalykas atrodo nebevertingas.
Turbūt daug kam pasirodys akivaizdu, kad pamatinė čiabūties intencija yra siekis gyventi nuolatos. Ši intencija matoma visame kas gyva. Mirtis, tai kliūtis šiai intencijai išsipildyti. Tai tarsi deguonies nutraukimas. Dingus galimybei kvėpuoti gyvenimo srovė nebetenka savo įprastinio raiškos būdo ir trykštantį perteklių nukreipia kita linkme, t. y. atsiverdama čiabūčiai stingdančio siaubo pavidalu – Angst. Retas išties sugeba tokią akistatą ištverti. Tokia stulbinanti abstinencija sukelia nereflektujamą kompulsiją ir desperatiškas pastagas nuslopinti iškilusią įtampą. „Vaistų” nesunkiai surandama das Man srityje, kurioje pilna įvairių raminančių „paaiškinimų” kaip viskas yra. kartą ar kitą pabuvojęs panašioje situacijoje žmogus neretai be sugrįžta į šią svilinančią žemę. Tačiau paradoksalu, tik toks Sizifo darbas ir tegali tapti vienintele prasminga veikla, autentiška būtime ar bent jos pradžia, ėjimu žvaigždės link, be jokių garantijų, be jokios aiškios vilties, be jokių sandėrių ar sąlygų.
Toks atsivėrimas būčiai lemia tai, kad šnekalai (Gerede) nutyla arba virsta šneka (Rede), das Man tampa Man, iki tol buvęs visa apimatis „aiškumas” subyra į švytinčios imanencijos šipulius. Tampa aišku. kad visa tėra tik kelias, vos girdimas pažadas, ėjimas neaiškaus tikslo link ir čia užsibūti, neutentiškame buvime, tai tarsi užmigti sniegynuose, jauku „šilta” ir mirtina. Kita vertus, retas turbūt ir te suvokia, kad ši atsivėrusi bauginanti erdvė, tai erdvė augimui, kurios iki tol nebuvo. Toks kelias, tai ir autentiškas santykis su pasauliu, kuris yra įmanomas tik kaip betarpiškas santykis.
Kita vertus, norisi dar grįžti prie paties Angst. Atsiminę savo vaikystę turbūt visi galime pasakyti, jog esame patyrę tamsos baimę, kai vėsiame rūsyje, požemyje ar tiesiog tamsiame kambaryje stingdantis nerimas spaudė gerklę. Atverdavusi erdvę šviesa akimirksniui tą nerimą išsklaidydavo. Ir štai mes suaugome, nebebijome tamsių patalpų, tačiau pamėginę pamąstyti, kas slepiasi už sąvokos „būtis”, „gyvenimo prasmė”, „mirtis”, „amžinybė”, „begalybė” ar pan., sutinkame tokią pat kaip vaikystėje nežinią ir tamsą, tik šį syk intelektualinę, protu neaprėpiamą milžinišką erdvę kurios negalime pamąstyti, suprasti, apčiuopti. Nežinia prilygsta nesaugumui, tad į kraują vėl plūsteli adrenalinas prauošdamas kūną spėriai bėgti ar pulti kautis. Galbūt Heideggerio egzistencinis nerimas tėra hipertrofuotas savisaugos instinktas išprovokuotas neįprastų mūsų sąmonės vaizdinių?
Literatūra:
Heidegger, M. (1967). Sein un Zeit. Elfte, unferänderte Auflage. Max Niemeyer verlag Tübingen.
Heideggeris, M. (1992). Rinktiniai raštai. Sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris. Vilnius: Mintis.
Heideggeris, M. (2014). Būtis ir laikas. Vertė Tomas kačerauskas. Vilnius: Technika.
Steiner, G. (1995). Heideggeris. Vilnius: Aidai.
Iliustracija: Dail. Christian Schloe
Naujausi komentarai