Sapnai

arkliai

 

Apie sapnus galima būtų pasakyti, kad akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tiesa, sapnas, šis trumpalaikis ir miglotas mūsų sielos produktas, tik dabartiniu laiku sulaukė tokio abejingumo ir nepagarbos. Anksčiau jis buvo branginamas kaip lemties pranašas, kaip perspėtojas ir guodėjas, kaip dievų pasiuntinys. Šiandien mes juo naudojamės kaip pasąmonės skelbėju; jis privalo mums atskleisti sąmonei nežinomas paslaptis, ir jam tai pavyksta nepaprastai tobulai. „Akivaizdusis sapnas“ („manifeste Traum“), t.y. sapnas, kokį mes jį prisimename, yra, pasak Freudo, tik fasadas, kuris pradžioje neleidžia nieko spręsti apie namo vidų, nes šį kruopščiai slepia vadinamoji sapno cenzūra. Tačiau jei, mes, laikydamiesi tam tikrų techninių taisyklių, paraginsime sapnavusįjį papasakoti savo sapno detales, netrukus pasirodo, kad jo mintys krypsta tam tikra linkme ir telkiasi ties tam tikromis temomis, turinčiomis jam asmeninę reikšmę ir atskleidžiančiomis mums prasmę, kurią rasti sapne mes iš pradžių nė nesitikėjome, tačiau kuri, kaip įmanoma parodyti pasitelkus rūpestingą lyginamąją analizę, turi labai subtilų, mažiausias smulkmenas apimantį ryšį su sapno fasadu. Šis ypatingas minčių kompleksas, kuriame susijungia visos sapno gijos, ir yra ieškotasis konfliktas, tiksliau tariant, tam tikra, aplinkybių sąlygojama jo variacija. Skausmingi ir nesutaikomi konflikto prieštaravimai sapne taip užmaskuojami arba išsprendžiami, jog, pasak Freudo, tai tam tikra prasme reiškia norų išsipildymą. Tiesa, tik retais atvejais galime kalbėti apie akivaizdžių norų išsipildymą, kaip tai atsitinka sapnuose, sukeltuose kūniškų potraukių (Leibreiztraume), pavyzdžiui, kai miegodami jaučiame alkį ir patenkiname jį susapnavę, kad puotaujame prie valgiais nukrauto stalo. Taip pat ir įkyri mintis apie tai, jog privalome tuojau pat keltis, prieštaraujanti norui ilgiau pamiegoti, išsipildo sukeldama sapną, kuriame regime save jau atsikėlusius, ir t.t. tačiau anaiptol ne visi sapnai tokios paprastos prigimties. Pasak Freudo, esama neįsisąmonintų norų, kurių prigimtis nesiderina su būdraujančios sąmonės supratimu. Egzistuoja tam tikri nemalonūs troškimai, kurių žmogus nenori pripažinti turįs, – kaip tik tokius norus Freudas laiko tikraisiais sapnų šaltiniais. Pavyzdžiui, duktė švelniai myli savo motiną, tačiau dažnai sapnuoja, kad jos mama didžiausiam dukters skausmui miršta. /,,,/

Galime teigti, kad didžioji dalis to, kas ateina iš pasąmonės, pradžioje pasižymi infantiliškumu – kaip ir šis noras, skambantis labai paprastai: „Ar ne tiesa, tėti, kad kai mama mirs, tu mane vesi?“ ši infantili noro išraiška atstoja aktualų troškimą ištekėti, troškimą, kuris dėl tam tikrų, dar neišaiškintų priežasčių yra jai skaudus. Ši mintis, arba, tiksliau tariant, atitinkamo ketinimo rimtumas yra, kaip sakoma, „nustumiamas į pasąmonę“, kur jis neišvengiamai turi įgyti infantilią išraišką, nes pasąmonės turimą medžiagą daugiausia sudaro vaikystės reminiscencijos (neaiškus, miglotas prisiminimas, atgarsis; su tuo prisiminimu susijusi mintis).

[ Jung C. G. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Apie pasąmonės psichologiją. Santykiai tarp Aš ir pasąmonės. Vilnius: Margi raštai. 2012. P.33-35]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code