Intelektualai ir inteligencija

Kaip malonu liautis žingsniavus priešakyje visų – kario, šventiko, industrijos boso, futbolininko – ir retkarčiais iššauti nuostabią, tikslią, gerai subrandintą, šviesos kupiną idėją!“- rašo  mąstytojas Jose Ortega y Gasset savo esė apie inteligenciją.

Anot filosofo, inteligencija šaukiasi reformos, išsilaisvinimo iš lengvabūdiškai prisiimtų prievolių, spaudimo siūlyti nebrandžius sprendimus ir siekia laisvės leisti problemoms sklisti savo natūraliu spinduliu. Tai panašu į pasiūlymą intelektualui likti vienam, be kitų, radikalioje vienatvėje. Tokiu būdu inteligencija įgautų visiškai kitokį pobūdį. Aplinkinių dėmesys stumia galvoti tik jiems, tačiau kolektyvo, minios gyvenimas yra pseudogyvenimas dėl savo išorinių interesų. Inteligencija, prisitaikydama prie jų, tampa utilitarine negatyvia šio žodžio prasme. Jau senovės graikai atmetė inteligencijos vergišką pataikavimą, paslaugumą netikram gyvenimui ir taikė gryną, „neutilitarinę“, autentišką kontempliaciją.

Pasilikęs vienas, žmogus atranda, kad jo inteligencija pradeda funkcionuoti be jokių išorinių interesų. Žinoma, atsiranda pavojus vidiniams jo interesams, kurie gali jį ir paskandinti. Kyla klausimas: ar nesuinteresuotas intelekto naudojimas nėra tik optinė iliuzija? Gal gryna kontempliacija kaip praktika, gimusi iš autentiško gyvenimo, tėra skirta tik gyvenimui vienatvėje? Aišku tiek, kad tai būtų radikali inteligencijos reforma.

Jei pažvelgtume į istorijos areną, pamatytume, kad Renesanso epochoje intelektualai, palikę nuošaly šventikus bei karius, realizavo didžiuosius Glilėjaus, Newtono, Descartes‘o, Leibnitzo sistemų išradimus. Idėjos pavergė gyvenimą. Inteligencija prarado ribų suvokimą. Racionalizmo amžius įtvirtino tikėjimą, kad visatą galima pertvarkyti grynomis idėjomis, aksiomomis ir principais.

„Mėgavimasis idėjomis taip įsigalėjo, kad buvo pamiršta, jog idėjų paskirtis yra atspindėti tikrovę.“

Kantas paskelbia, kad ne suvokimas turi vadovautis objektu, o objektas suvokimu. Fichtė taria, kad inteligencijos uždavinys nėra kopijuoti tikrovę, bet jos siekis – kurti modelius, prie kurių tikrovė turi taikytis.

Intelektualai pradeda įnirtingai mąstyti ne apie tai, kas yra kas, bet apie tai, kas kuo turi būti.

Inteligencija praranda savo kūrybinę galią, siekdama valdžios, ji prievartauja savo mąstymą ir prisitaiko prie minios temperamento.

Mąstytojas tolsta nuo pirminės doktrinos, apsisiaučia apaštalo sutana ir taip virsta karikatūra. Kita vertus, niekas taip nekenkia ideologijai kaip siekis įtikinti ja kitus.

Ortego y Gasseto laikmečiu ir iki jo pasaulį ištikusi krizė išlieka tokia pati bei tęsiasi iki šiol. Beveik niekas, išskyrus pačius veikėjus, nepasikeitė. Intelektualai nebeatlieka autentiškos užduoties, nekuria naujų normų. Dabartis pasižymi ne tuo, kad niekas nepaklūsta aukščiausiems principams, bet tuo, kad tokių principų iš viso neliko.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal Jose Ortega y Gasset „Mūsų laikų tema ir kitos esė“ (Vilnius: Vaga, 1999)

Fono iliustracija iš Unsplah

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code