Politikos mokslai kaip filosofija

Leo Straussas pastebėjo mistišką moderniojo politikos mokslo ir liberaliosios demokratijos ryšį: „Egzistuoja daugiau negu mistiška nustatyta harmonija tarp naujojo politikos mokslo ir tam tikros liberaliosios demokratijos versijos“. Abiem atvejais pasitikima kokia nors nustatyta duomenų apdorojimo procedūra, užtikrinančia sukauptos informacijos ir jos apibendrinimų nešališkumą.

Įsipareigodami mokslui, piliečiai įsipareigoja demokratijai. Šis mokslinio ir politinio mąstymo atitikimas rodo Vakarų moderniojo politikos mokslo ir moderniosios demokratijos suaugimą. Niekur politikos mokslininkai taip nėra išplėtę savo įtakos, kaip Vakarų liberaliose demokratijose. Tarp daugybės tai sukūrusių veiksnių galima nurodyti mokslinio pažinimo panašumą į demokratinį politinio sutarimo ieškojimą. Tarp moderniosios demokratijos ir moderniojo politikos mokslo yra struktūrinis panašumas. Šiuos du reiškinius vienija tas pat filosofinis pagrindas. Be mokslinio mąstymo paramos sunku įsivaizduoti moderniosios demokratijos funkcionavimą. Politikos mokslininkai ne tik pažįsta, bet siūlo ideologinę paramą demokratijai.

Pirmasis moderniosios demokratijos ir moderniojo mokslo struktūrinį panašumą pastebėjo Alexis de Tocqueville‘is. Šio autoriaus kūrybos tyrinėtojai dažnai nepastebi veikalo „Apie demokratiją Amerikoje“ skyriaus „Apie amerikiečių fiolosofinį metodą“. Šiame knygos skyriuje Tocqueville‘is sako, kad amerikiečiai neskaito Descartes’o veikalų, tačiau vadovaujasi jo sukurtu filosofiniu metodu. Jis net ryžtasi sakyti, kad Descartes’o filosofinis metodas yra „demokratinis metodas“. Tai reiškia, kad demokratinė visuomenė ir modernioji filosofija grindžiamos tomis pačiomis prielaidomis. Descartes’o metodologinės pažiūros yra suaugusios su tam tikra politinės tvarkos samprata. Net neskaitydami šio autoriaus filosofinių darbų, demokratinės visuomenės piliečiai mąsto kaip dekartininkai. Descartes‘as yra išskirtinės svarbos politikos filosofas, nors jis neparašė šiai disciplinai skirtų veikalų. Jo filosofinis metodas yra demokratinės visuomenės metodas. Tocqueville’io žodžiais, „aptariamasis filosofinis metodas galėjo atsirasti XVI a., galėjo būti apibendrintas ir patobulintas XVII a., bet negalėjo tapti visuotiniu nei viename, nei kitame amžiuje. Tam trukdė politiniai įstatymai, visuomenės sankloda ir mąstymo įpročiai, nulemti abiejų pirmųjų priežasčių“.

Descarteso filosofinis metodas yra moderniųjų Vakarų visuomenių politinės savivokos pagrindas. Modernusis politikos mokslas gali būti apibūdintas kaip dekartiškojo mąstymo kūrinys. Nors Tocqueville’is plačiau neaptarė Descartes’o metodo, iš jo šiai temai skirtų samprotavimų galima nurodyti penkis pagrindinius „politinio dekartizmo“ bruožus. Pirma, demokratinės visuomenės piliečiai atmeta bet kokius nusistovėjusius papročius, įpročius ir tradicijas, rūpindamiesi tik „dabarties faktais“. Antra, jie mano, kad tiesa yra subjektyvus dalykas, kiekvienas kliaujasi savo protu ir yra įsitikinęs, jog gali būti galutinis tiesos šaltinis. Trečia, demokratinių visuomenių piliečiai yra įsitikinę, jog „pasaulyje viskas paaiškinama ir nėra nieko tokio, kas prašoktų suvokimo ribas“. Ketvirta, jie yra skeptikai, netiki galutine tiesa ir patys jaučiasi tiesos kūrėjais. Penkta, Descartes’o filosofinis metodas rodo „panieką formai“. Visi Tocqueville‘io nurodyti „Descarteso metodo“ principai būdingi tiek moderniajam politikos mokslui, tiek demokratijai. Tocqueville’is nurodė vaisingą demokratijos ir politikos mokslo analizės strategiją. Jo nuomone, galima kalbėti apie struktūrinį moderniosios filosofijos ir demokratijos panašumą. Tai vienas iš ryškiausių moderniosios politikos ir moderniosios filosofijos bei mokslo bendrumo įrodymų.

Politikos mokslas yra save kaip savarankišką instituciją įtvirtinti sugebėjusi filosofinė politikos aiškinimo perspektyva. Modernusis politikos mokslas atsirado ir dėl politinių priežasčių, kurias sąlygojo būtinybė įtvirtinti nuo metafizikos ir teologijos nepriklausomą politiką. Siekdami šio tikslo, modernieji politikos mokslininkai įgyvendino ne tik teorinius, bet ir administracinius uždavinius – sukūrė atskirus fakultetus, pradėjo leisti specializuotus leidinius, paskelbė studijų programas ir suformulavo profesinius reikalavimus. Klasikinės politinės filosofijos knygos buvo atskirtos nuo moderniojo politikos mokslo knygų. Tačiau šios administracinės reformos nesugebėjo paslėpti filosofinės moderniojo politikos mokslo prigimties. Atsiriboję nuo filosofijos administracinėmis priemonėmis, modernieji politikos mokslininkai liko priklausomi nuo jos pagrindinių prielaidų. Jų išsivadavimą iš filosofijos apsunkino tai, kad jiems taip ir nepavyko sukurti savarankiškos tyrinėjimų metodologijos. Net ir pripažinus politikos mokslininkų atsiribojimo nuo filosofijos sėkmę, nesunku pastebėti, kad jų sukurtas mokslas yra tik daugybės specializuotų disciplinų junginys. Iš vienos pusės moderniojo politikos mokslo tapatumui grasina filosofija, o iš kitos – specializuoti humanitariniai ir socialiniai mokslai, tarp kurių įtakingiausia yra sociologija.

Modernusis politikos mokslas atsirado kaip filosofinis projektas, savo ištakomis siekiantis garsųjį Nicollò Machiavellio reikalavimą „laikytis faktiškos tikrovės, o ne leistis į tuščius svaičiojimus“. Machiavellio politinės intencijos atitinka pagrindines moderniųjų politikos mokslininkų metodologines nuostatas, ir tai daugiau, negu vien tik atsitiktinis sutapimas. Machiavellio reikalavimas laikytis tikrovės, o ne leistis į tuščius samprotavimus turi aiškią politinę potekstę – juo norima išmokyti išlaikyti politinę valdžią. Machiavellis neslepia savo politinių tikslų. Veidmainiavimas būdingas dabartinio politikos mokslo atstovams. Jie nori to paties, ko ir Machiavellis – išlaikyti valdžią, bet šį savo politinį norą paslepia po vertybinio neutralumo ir nešališkumo reikalavimais. Per paskutinius du amžius nuo filosofijos atsiskyrė daug specializuotų mokslų, bet tik politikos mokslas tai padarė dėl politinių priežasčių. Pozityvistinis „faktiškos tikrovės laikymasis“ susietas su noru pašalinti metafizinėmis ir teologinėmis prielaidomis grindžiamą politiką. Tai sukūrė filosofinį klasikų ir moderniųjų ginčą. Modernusis politikos mokslas atsirado kaip klasikinės politinės filosofijos atmetimo rezultatas. Edmundo Husserlio žodžiais, „filosofijos krizė apima visų moderniųjų mokslų, kaip filosofijos pasaulio narių, krizę“. Tai reiškia, kad moderniojo politikos mokslo atsiradimas yra vienas iš Vakarų filosofijos krizės padarinių.

Alvydas Jokubaitis | Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius

Plačiau – neseniai išleistoje šio straipsnio autoriaus knygoje „Filosofas kaltina mokslininkus. Arba kas blogai su politikos mokslu?“, Kaip mokslininkai mus padarė svetimus savo valstybei? (video)