Rašytojas Marijus Gailius: ORO

 

Žodžiai, žodžiai, žodžiai… Daug žodžių. Ne juodai ant balto užrašyti, o spalvoti: vaiskiai labai mėlyni (kaip knygos viršelis), raudoni, geltoni, oranžiniai, žali, gintariniai, mediniai, iš Baltijos vandens, iš smėlio, iš vėjo bei virtualiai sugeneruoti… Jei daug žodžių, suprantama, tai daug ir raidžių:

„Izabelė laikė lapą, kuriame lakiojo daug raidžių, nesuprasi, pagal kokią tvarką – kaip angliarūgštės molekulės papurtytame ir staiga atidarytame gazuoto  vandens butelyje: karūnuotosios Č ir Š kėlė pavydo scenas raidei Ž, raišos nosiniuotosios taikėsi nukelti beretę kolegei Ė ir kepurę ponui Ū, drūtoji B daužėsi pilvu su D ir kumpa nosimi glaudėsi su P, o sambrūzdžio neapsikentusi O taikėsi išriedėt iš kompanijos, tik kad įkliuvo muitininkei H už grotų… Rašto farsas, alfabeto komedija. Virtuvė buvo pripildyta abėcėlės viralo pagal neaiškų receptą.“ (92 pusl.)

Jei daug žodžių, raidžių, žinoma, daug ir knygos lapų. Perskaičius pirmuosius šešiasdešimt šnekių knygos puslapių, apima jausmas: niekas nevyksta. Ne, ne, aišku, juk visuomet kažkas vyksta, gyvename savo kasdienį gyvenimą, turime įvairių rūpesčių, smulkių ir didelių reikalų bei žodžių jūrą, bet kartu niekas nenutinka. Būdvardžių daug – veiksmažodžių mažai. Arba realizmas po to, kas jau ištiko: ekologinė katastrofa, didysis potvynis kartu su technologiniu tvanu. Knyga apie tai, kai jau gyvename daugiau nei viena koja virtualioje realybėje, bet vis dar viena galūnė neišvengiamai likusi apsemta tikrovėje.

„Buvo neįmanoma taip būti. Taip nebūti. Nuo vaikystės ji net miegodavo su naktine tinklaode, kad, išsūpuota sintetinių svajų kanale, nepatirtų košmarų. Dabar jos kūnas tįsojo ant gulto be menkiausios prieigos į išorę – ji pati sau kūnas. Taip tuščia aplink, tuščia kaip bespalvės pakrantės nebūtis, sieloje – dar tuščiau. „Jeigu aš nesu, bet vis tiek mąstau, tuomet nebegalioja tas filosofas“, – pamanė Riči. Vadinasi, reikia nešdintis iš čia, susirasti prieigą ir ko nors lyžtelėt, kol nesuvimdė nuo slogios smarvės ir nesprogo galva nuo spengiančios atjungties tuštumos.“ (332 pusl.)

Uolus rašytojas stengiasi sutalpinti į žodžius tai, kas paprastai į juos netelpa (gal nusivylimą, tuštumą, ironiją?). Bet kadangi pati esu nekalbi, siūlau paskaityti eiliuotą knygos skyrių/pastraipą:

PIETŪS IR SAPNŲ LAIVAS

mes turėjom ištverti ko negalim patirti

mes onlaine pamiršom vaikystės dienas

gyveni prisijungęs. ne tinkle renkies mirtį

mes gyvi, kol sapnų laivas į uostą ves

 

po naktų išlukštenti į sąsajų bangą

godojam nutilusios jūros natų

tuščiame ryšyje – fuck tinklus! Vien tik anger

aš budžiu aš kantri jaučiu kad tai tu

 

tiek išverkus prieš aušrą konekšė išnoksta

pameluoji veidu kitu, už lango

per duobes rieda būgnų ir dūdų orkestras

rijalitės rekviem visur išsirango

(361, 362 pusl.)

******

Prengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal Marijaus Gailiaus knygą „ORO“ (Odilė, 2018)

Knygos pagrindu rengti tekstai: Viskas vyksta atvirkščiai – http://www.filosofija.info/ateitis/viskas-vyksta-atvirksciai/

You may also like...

1 Response

  1. Nemarijus parašė:

    Manau, toks „autorius ” negerbiantis svetimos kūrybos ir kūrėjų, skelbiantis beesantis „apžvalgininku” nesukurs nieko vertingo. Be pagarbos aplinkai ir aplinkiniams asmenybė gana skurdi ir menka. Gaila kad p. Gailius pasirinko tokį „išgarsėjimo” kelią..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code