Bendrųjų tendencijų gydytojams
„Nesgi žinokite, mielieji, kad kiekvienas iš mūsų yra neabejotinai kaltas dėl visų šioje žemėje, ne tiktai todėl, kad mes visi esame kalti, bet kad ir kiekvienas atskirai yra kaltas dėl visų žmonių ir dėl kiekvieno atskirai šioje žemėje“.[1]
Medijose pasirodė žinia apie aktoriaus Robino Williamso savižudybę, užvirusi gausias diskusijas ir žmonių teismą komiko poelgiui. Iš atminties archyvų ištrauktas ir iš gyvenimo pasitraukęs aktorius Vytautas Šapranauskas. Šalia šios nelaimės aprašymo socialiniame tinkle „Facebook“ Leonidas Donskis perpublikuoja 2010 metų Arvydo Šliogerio straipsnį „Tiek drebančių žmogelių, kiek yra dabar, dar niekada nebuvo“ (Skaityti čia: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/a-sliogeris-tiek-drebanciu-zmogeliu-kiek-yra-dabar-dar-niekada-nebuvo-56-108308). Šie pranešimai galėtų būti oponentais tarpusavyje. Vieni kalba, kiti tyli. Psichologai pasakytų paprastai: vieni – ekstravertai, kiti – intravertai. Save priskirčiau prie pastarųjų. Manau, kad yra temų, reikalaujančių tylaus atsitraukimo ir susimąstymo. Kalbos ekranas atskiria mus nuo pasaulio. Tačiau man taip pat yra duotas liežuvis kaip ir Kitiems. Kitų kalba provokuoja mano kalbą, kaip atsaką „bendrųjų tendencijų gydytojams“.
Mirties patyrimas mus pasiekia visų pirma per Kitų mirtį, rašė Heideggeris, kaip įvykis tarp kitų įvykių. Nuo šio sukrėtimo fenomeno bėgama formuluojant bendrą dėsnį „Žmonės miršta“. Tačiau žinia apie Kitų mirtį paskatina galvoti, ką tai turi bendra su manimi? „Kol kas dar ne“ išstumia mirtį į „kada nors vėliau“, apeliuojant į „bendrąją nuomonę“, uždengiant mirties tikrumą, jos galimybę kiekvieną akimirką. Šiuo konkrečiu atveju dar pasmerkiamas žmogaus apsisprendimas ir pasirinkimas. Atliekamos pačios „kūrybiškiausios“ paieškos, bandant paaiškinti, „kodėl“. Visuomenės bėgimas nuo atsakomybės, išgimdo pačius įvairiausius, tačiau tolimiausius nuo pačios esmės nutolusius naratyvus. Prancūzų rašytojas Albertas Camus sakė: „Tai, kas yra priežastimi gyventi, gali taip pat būti ir priežastimi mirti“.
Šio aktoriaus gestas sukelia liūdesį ir man. Transliuojami straipsniai dar paaštrina jį. Rašau SMS žinutę draugui, kuri nereikalauja jokio atsakymo: „Geri aktoriai žudosi. Vadinasi, šis pasaulis išties degraduoja“. Gaunu atsakymą: „Aktoriai narcizai, didesni nei kiti, tad ir žudosi dažniau.“ Rašau apie meno srities atstovą kaip apie žmogų. Kodėl Robinas Williamsas man atrodo geras žmogus? Juk aš nepažinojau, niekuomet nesu regėjusi „gyvo“ jo. Šis žmogus iškart redukuojamas į paviršiaus žmogų – narcizo bruožais disponuojantį. „Žodžių laisvės“ atstovai diagnozuoja: psichologai – psichologijos terminais. Kartu su Šliogeriu diagnozuoju ir aš: „Žodžiai. Tai Niekio vanagai…“[2] Mąstytojas teisus: tikrovės stoką Niekio sūnui kompensuoja kalba. Nepraėjus net kelioms minutiems šie žodžiai išplasnoja į „Facebook‘ą“ kaip „nūdienos išmintis“ ar „dienos anekdotas“. Kalbėti – pavojinga. Kalba visada stovi tarp mūsų. Niekada negali žinoti, kaip tavo ištarti žodžiai bus panaudoti ir kokia linkme bus nukreipti.
Rėjus Bredberis rašė: „Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietųsi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko – tai prisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui.“
Robinas Williamsas pasauliui paliko daug neišdildomų įspūdžių, tad pasodinkime gėlę, o ne žodžius jam.
Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. rugpjūčio 13 d.
[1] Dostojevskis, Fiodoras. Broliai Karamazovai, 1 tomas. Vilnius: Vaga. 1986, 176p.
[2] Šliogeris A. Niekio vardai. Vilnius: Pradai. 1997. P. 170
Naujausi komentarai