Ir mylėti reikia mokytis

„/…/ Jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis.“[1]

Režisierius Rainer Werner Fassbinder filme „Marta“ / „Martha“ (1974) pasakoja dramatišką santuokos istoriją. Trisdešimt vienerių metų moteris atostogauja su tėvu Romoje, kur netikėtai jį pakerta širdies smūgis. Dukra paklusniai vykdo tėvo išreikštą paskutinę valią, prieš mirtį ištartus jo žodžius: „Marta, prašau, paleisk mane!“ Ji verkia ne dėl tėvo mirties, o aprauda pavogtą rankinę. Šiuo aktu ji paverčia save grynu objektu – negyvu daiktu. „/…/ Daiktai yra tai, kas atrodo esą – o už jų… tuščia,“ – rašo Sartre‘as savo romane „Šleikštulys“.[2]

Šiame filmo epizode galime atpažinti Sartre‘o nužymėtą dualistinę takoskyrą tarp subjekto, kaip būties-sau (pour soi), ir subjekto, kaip būties-savaime (en soi). Būtis-sau yra sąmonė. Būtis-savaime – daiktai. Šie pasauliai atskiri. Laisvė Sartre‘o filosofijoje yra sąmonės sinonimas. Daiktai nėra laisvi, jie egzistuoja, negali siekti, viltis, bandyti būti kuo nors kitu negu yra.[3] Mūsų gyvenimas, deja yra ne visas sąmoningas, ir šis filmo epizodas atskleidžia Martos nesąmoningumą. Kai kurie mūsų išgyvenimai gali būti išstumti į pasąmonę, šitaip nukreipiant savo širdies gėlą į negyvų daiktų pasaulį.

Ambasadoje Marta skambina motinai, praneša jai apie nelaimę, tarsi nereikšmingą smulkmeną ir plepa, plepa niekus. Apima keistas pojūtis, ar filmo herojė savo širdyje nejaučia, nesuvokia mirties, ar ji bėga nuo tikrovės, siekdama užsimiršti. Nejautra yra pražūtinga ir pavojinga dvasios būsena. Martos santykis su motina dar ryškiau atskleidžia šių dviejų moterų infantilumą ir nebrandumą. Motina – emocinė šantažuotoja, reikalaujanti išskirtinio dukros dėmesio ir paklusnumo, kurianti pavojaus ir nerimo jausmą, vis viršydama raminamųjų vaistų dozę, siekia dukros atsakomybės už jos gyvenimą. Simbiozinis ryšys, – rašo amerikiečių psichoanalitikas Erichas Frommas savo veikale „Meilės menas“, – turi savo biologinį atitikmenį – tai nėščios motinos ir gemalo vienybė: „Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena „kartu“ (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis, jis gauna iš jos viska, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina jį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati santykio forma.“[4] Šiame filme į simbiozės spąstus yra pakliuvusios abi moterys – tiek dukra, tiek ir motina. Tėvas buvo jų pasaulis.

Vienturtė, nors jau ir suaugusi dukra, yra priklausoma, nesavarankiška asmenybė. Iki šiol saugiai gyvenusi po tėvo sparneliu, bibliotekoje dirbanti tik savo malonumui, staiga praradusi šeimos galvą, bando įveikti savo bejėgiškumą. Pirmuoju jos impulsu tampa pareiga – paaukoti savo gyvenimą motinai. Ši prievolė tik laikinai išgelbsti Martą. Ji atsisako naudingo bibliotekos vadovo pasiūlymo tuoktis, kuris tučtuojau pasiperša jos kolegei. Marta jam tebuvo tik viena iš daugelio, atsitiktinių alternatyvų. Tačiau, jai nepavyksta išvengti netikėtai, atostogų Romoje su tėvu metu, viešbutyje sutikto vyriškio spaudimo. Likimas juos suveda dar kartą – šį kartą jau gimtojoje Vokietijoje, vieno pobūvio metu, vyriškis demonstruoja šaltą cinizmą. Jis su pasimėgavimu pareiškia merginai, jog jos išdžiuvęs ir kaulėtas kūnas neatrodo jam patraukliai. Bet kuri save gerbianti moteris būtų tučtuojau nutraukusi bet kokį tolimesnį bendravimą. Tačiau, Martos šis gestas neatbaido. Atvirkščiai, panašu, kad jai patinka būti žeminamai ir skaudinamai. Vyriškis tikriausiai jai primena valdingą tėvą. Jo rūpesčio dėka, Martos motina uždaroma psichiatrinėje ligoninėje, o pati ji apgyvendinama klaikiame name, įsigytame žema kaina, dėl jame įvykusios žmogžudystės. Patalpa pilna veidrodžių, kuriuose ji regi savo atvaizdą, žyminti jos susvetimėjimą su pačia savimi. „… Įklimpstu į veidrodį, žiūriu į save, bjauriuosi: dar viena amžinybė. Galiausiai pasprunku nuo savo atvaizdo ir nuėjęs drimbu į lovą,“ – rašo Sartre‘as savo romane „Šleikštulys“.[5] Tačiau, filmo herojai atsišlieti nuo savosios šmėklos nepavyksta. Ji net nebando, tarsi užliūliuota, apimta orgiškos būsenos, nesuvokia, kas vyksta. Marta bėga nuo nepakeliamos izoliacijos ir vienatvės, prisirišdama prie sutuoktinio, kuris ją valdo, nurodinėja, apsimetinėja globojančiu, ir tai jai yra reikalinga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Jai nereikia pačiai spręsti gyvenimo problemos, nereikia priiminėti sprendimų, nereikia niekuo rizikuoti. Povestuvinių atostogų metu, ji netgi leidžiasi būti nuplikoma saulės spindulių, nes šitoks jos kūnas ypatingai jaudina vyrą. Tai rodo ne tik jos proto, bet ir jos kūno nuolankų atsidavimą savajam stabui.  Ji palaipsniui izoliuojama nuo išorinio pasaulio: vyro dėka, atleidžiama iš darbo, verčiama klausytis jo parinktos muzikos, skaityti jo išrinktą knygą, atimamas iš jos ir telefonas, pasigirsta reikalavimai neišeiti iš namų, kad būtų apsaugota nuo bet kokių pagundų. Absurdiškai skamba jos mintinai deklamuojamos betono konstrukcijų formulės, bet tai, dar ne riba. Ji išsižada savo neliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu. Situacija palaipsniui vis komplikuojasi: šokiruoja tyčinis katės, vienintelio gyvo padaro, teikusio Martai šilumą, nužudymas. Apimta siaubo, neturinti nei draugų, nei artimųjų, Marta guodžiasi mažai pažįstamam, tačiau nuo pirmų susitikimo bibliotekoje minučių, pasitikėjimą pelniusiam kolegai. Jis – šiltas ir supratingas žmogus, bando gelbėti isterijos apimtą Martą. Tačiau, ji jau apimta šitokios paranojinės psichozės, kad nebesivaldydama stveria vairą, automobilis apvirsta. Draugas žūsta avarijoje, o Marta suparalyžuojama visam likusiam laikui. Ratas užsidaro: Marta dabar jau iki gyvos galvos įkalinta sutuoktinio dispozicijoje.

Ir visgi: „Kaip gebėti leisti mylimam žmogui būti nuo mūsų nepriklausomam?“ „Kaip atsikratyti noro turėti?“ – tai klausimai, su kuriais susiduria dažnai žmonės.

F. Nietzsche rašė:

„/…/ Ryškiausiai nuosavybės geismą atskleidžia lyčių meilė: mylintysis geidauja be jokių išlygų vienas pats turėti trokštamą asmenį, jis nori lygiai tokios pat besąlygiškos galios valdyti jo sielą kaip ir kūną, jis nori būti mylimas tik pats vienas ir gyventi bei viešpatauti kito sieloje kaip karalius ir labiausiai geidžiamas. Kai pagalvoji, kad tai žmogui reiškia ne ką kita, kaip atskirti visą pasaulį nuo brangaus gėrio, laimės ir malonumo, kai pamąstai, jog mylintysis tik ir žiūri, kaip nuskriausti visus kitus varžovus ir jų atsikratyti, kaip jis norėtų pasidaryti savo aukso pilį saugančiu slibinu lyg beatodairiškiausias ir savanaudiškiausias iš visų „užkariautojų“ bei išnaudotojų, kai pagaliau neišleidi iš akių, jog mylinčiajam pačiam visas kitas pasaulis atrodo nepatrauklus, blankus, bevertis ir dėl mylimo žmogaus jis pasirengęs aukoti viską, griauti bet kokią tvarką, atsisakyti visų interesų, tai iš tikrųjų negali nesistebėti /…/“[6]

Santykį tarp manęs ir kito Sartre‘as knygoje „Būtis ir niekis“ skyriuje „Konkretūs santykiai su kitu“ atskleidžia kaip ratą, rašo filosofė Jūratė Baranova. Tai dviejų asmenų meilės santykis per Hegelio „pono – vergo“ dialektiką. Įsimylėjėlis nori mylimajam būti tuo, kas vergui yra Hegelio ponas. Hegelio dialektikoje ponas reikalauja vergo laisvės implicitiškai. Sartre‘o schemoje įsimylėjėlis reikalauja mylimojo laisvės. Sadistas, primityviu supratimu, siekia šią laisvę valdyti kaip nuosavybę, kaip valdo ją tironas. Tačiau Sartre‘o manymu, yra kitaip. „Nuosavybės“ sąvoka, kuria labai dažnai aiškinama meilė, negali būti pirminė, rašo jis  skyriuje „Konkretūs santykiai su kitu“. Sartre‘as kelia klausimą: „Iš kur kyla troškimas užvaldyti kito laisvę?“ Ir atsako: „Tas troškimas kyla ieškant savo saugumo kito sąmonėje“. Nesu autorius to, kaip kitas suvokia mane. Sartre‘o laisvė yra aktyvi, nesaugi, ji jaučia savo nepakankamumą, todėl siekia pavergti kitą.[7]

„Tas, kuris nori būti mylimas, atvirkščiai, netrokšta pavergti mylimos būtybės. /…/ Įsimylėjelis netrokšta valdyti mylimojo taip, kaip valdomas daiktas – jam reikia tam tikro pasisavinimo tipo: jis nori valdyti laisvę kaip laisvę.“[8] Kita vertus, samprotauja Sartre‘as, kas pasitenkintų meile, kuri būtų vien ištikimybės priesaika? Ir neprieštarautų išgirdęs sakant: „Aš jus myliu, nes laisvai įsipareigojau jus mylėti, ir nenorėčiau atsiimti duoto žodžio. Aš jus myliu dėl ištikimybės sau pačiam?“[9] Įsimylėjelis nori būti mylimajam „viskuo pasaulyje“. Įsimylėjelis nori būti pasirinktas kaip tikslas. Nuostata tapti mylimajam tik objektu, Sartre‘o filosofijoje, įgauna mazochizmo pavadinimą. Mazochistas taikstosi su savo susvetimėjimu, jis yra kaltas pats prieš save. Mėgavimasis savuoju objektiškumu galiausiai priveda jį prie išskirtinio savo subjektiškumo pajautimo – prie klaikaus siaubo išgyvenimo. Sadistas priverčia kitą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau anot Sartre‘o, tai tas pats, kaip bandymas užvaldyti žmogų, kuris bėgdamas nuo manęs, mano rankose palieka savo paltą. Galiu valdyti kito kūną – būtį-savaime (en soi), bet negaliu valdyti jo sąmonės ir laisvės – būties-sau (pour soi). Sadizmas, pasak Sartre‘o, gimsta iš nerimo kito akivaizdoje, bet ne iš polinkio valdyti ar valios galiai. Sadistas gali priimti sprendimą sunaikinti, net nužudyti kitą. Žudydamas kurį nors vieną asmenį, jis siekia išsivaduoti iš kito apskritai. Jis žudo patį pavergimą.[10]

„Pakeliui nusiperku laikraštį,“ – rašo Sartre‘o herojus Antuanas Rokantenas savo dienoraštyje. „Sensacingas numeris. Mažosios Liusjenos kūnas surastas! Rašalo kvapas, popierius glamžosi tarp pirštų. Niekšas pabėgo. Mergytė išprievartauta. Surastas jos kūnas, pirštai mėšlungiškai sugniaužti purve. Suglamžau laikraštį ir suleidžiu pirštus į popieriaus gniūžtę: rašalo kvapas. Dievuliau, kaip ryškiai šiandien viskas egzistuoja. Mažoji Liusjena išprievartauta. Pasmaugta. Jos kūnas, sužalotas kūnas dar tebeegzistuoja. O ji – nebe. Jos rankos. Ji nebeegzistuoja. Namai. Einu tarp namų, esu tarp namų, tiesiog ant grindinio; grindys egzistuoja man po kojomis, namai susiglaudžia virš galvos, kaip susiglaudžia vanduo virš manęs, virš baltutėlio popieriaus šūsnies, aš esu. Esu, egzistuoju, galvoju, vadinasi, esu; esu, nes galvoju, kodėl aš galvoju? Nebenoriu galvoti, esu, nes galvoju, kad nenoriu būti, galvoju, kad… nes… brrrrr! Leidžiuosi bėgti, niekšas pabėgo, jos kūnas išprievartautas. Ji jautė svetimą kūną braunantis į savąjį. Aš… štai aš… išprievartauta. Iš už nugaros užklumpa saldus kraugeriškas noras prievartauti, saldutėmis, jis kažkur už ausų, ausys tįsta už manęs, raudoni plaukai, raudonuoja man ant galvos kaip šlapia žolė, raudona žolė, ar tai irgi aš? O šis laikraštis – taip pat aš? Gniaužau laikraštį, būtis liečia būtį, daiktai egzistuoja vieni šalia kitų, numetu laikraštį. Prieš akis išnyra namas, jis egzistuoja; einu tiesiai palei sieną, egzistuoju palei sieną, prie sienos, žingsnis, siena egzistuoja prieky manęs, viens, du, už manęs, siena už nugaros /…/.“[11]

To paties režisieriaus filme „Karčios Petros fon Kant ašaros“ /                   „Die bitteren Tränen der Petra von Kant“ (1972) ta pati aktorė Margit Carstensen atlieka priešingą vaidmenį – šį kartą, ne totalios aukos, o valdovės rolę. Kodėl turtinga ir garsi dizainerė verkia? Juk gyvena prabangiame bute su padėjėja Marlena, kuri reikalinga visiems kampams sutvarkyti, gėrimams patiekti. Marlena kalba tik intensyviu žvilgsniu, viso filmo metu neištaria nei vieno žodžio. Ji kenčia tyliai, kenčia, nes myli savo šeimininkę. Myli taip įsijautusi, atsidavusi, beatodairiškai, peržengusi visus žmogiškuosius principus, kad panaši į Sartre‘o minėtą automatą. Ji tenkina absoliučiai visus Petros įgeidžius: piešia drabužių eskizus, kuria ir siuva kolekcijas. Dizainerė be jokios sąžinės graužaties naudojasi ne tik Marlenos patarnavimais, bet ir jos talentu. Petra mėgaujasi savo žiaurumu, o Marlena – savo skausmu.

Neatsitiktinai kambario interjerą, kuriame vyksta filmo veiksmas, puošia XVII amžiuje nutapyto prancūzų dailininko Nikolo Puseno paveikslo „Midas and Bacchus“  reprodukcija. Bachus romėnų mitologijoje atitiko graikų mitologijos ekstazės dievą Dionisą, kuris Frygijos karaliui – Midui už paslaugą suteikė auksinio prisilietimo dovaną. Midas prie ko tik prisiliesdavo, viskas pavirsdavo auksu.  Po kurio laiko, kai jo maistas, gėrimai ir netgi dukra buvo paversti auksu, Midas pradėjo gailėtis turįs tokią dovaną ir paprašė atšaukti šią stebuklingą galią. Jam buvo leista nusiplauti auksinio prisilietimo dovaną Paktolo upėje.

Šio mitologinio paveikslo tema – tai tolimesnio besivystančio veiksmo metafora filme. Viena vertus, šiame filme Petra yra ponia, kita vertus, pati tampa verge, kai jos gyvenime pasirodo jauna gražuolė Karina. Petra ją įsimyli ir pakviečia gyventi kartu – jos miegamasis tampa melodramos apie jausmus, pavydą ir egoistišką meilę scena. Tai kontraversiška istorija apie garsią madų dizainerę, kuri netikėtai patiria užsiplieskusios meilės ir valdingumo jausmus jaunai merginai. Petros fon Kant ašaros karčios. Meilė merginai sužlugdo garsią madų dizainerę. Gal ji pati ir kalta?

„Kol nėra abipusiškumo, nėra alte ego, nes vieno asmens pasaulis tuomet apima kito pasaulį,“ – rašo Maurine Merleau-Ponty straipsnyje „Kitas ir žmonių pasaulis“, – „vienas jaučiasi padarytas svetimu (aliene) vardan kito. Šitaip atsitinka poroms, kai partnerių meilė nelygi: vienas įsitraukia į meilę ir paskiria jai savo gyvenimą, kitas lieka laisvas, meilė jam tėra tik galimas gyvenimo būdas. Pirmasis jaučia savo būtį ir savo substanciją pertekant į šią laisvę, kuri visa lieka priešais jį nesuvaržyta. Net jeigu antrasis, ištikimai vykdydamas pažadus arba iš kilniadvasiškumo, savo ruožtu nori būti tik paprastu fenomenu pirmojo pasaulyje, matyti save kito akimis, tai vyksta išplečiant jo paties gyvenimą; tokiu būdu jis neigia kito ir savęs lygiavertiškumą, nors kaip tik tai jis nori įrodyti. Kiekvienu atveju koegzistenciją turi išgyventi abu. Jei tą akimirką, kai pradedame bendrauti ir ieškoti bendro pasaulio, nei vienas, nei kitas nėra konstatuojanti sąmonė, kyla klausimas, kas bendrauja ir kam egzistuoja šis pasaulis.“[12]

Sadistas yra priklausomas nuo jam paklūstančio asmens, kaip ir šis nuo jo. Abu negali gyventi vienas be kito. Sadistas – vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas leidžiasi vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas. Skirtumas tarp jų ne toks ir reikšmingas, šie du atvejai turi ir bendrumą – tai ryšys be vientisumo. Šitai supratus, nepasirodys keista, kad tas pats asmuo gali elgtis ir mazochistiškai, ir sadistiškai. E. Frommas rašo: „Hitleris elgėsi sadistiškai su žmonėmis, bet mazochistiškai – likimo, istorijos, „aukštesnės jėgos“ atžvilgiu. Jo gyvenimo pabaiga – savižudybė, aplinkui siaučiant visuotinei destrukcijai, – tokia pat būdinga, kaip ir jo svajonė apie sėkmę – absoliučią valdžią.“[13]

Iš tiesų, kiekvienas iš mūsų galėtų savęs paklausti, ar daug pažįsta tikrai mylinčių žmonių. Žmonės trokšta meilės. Jie žiūri begalę filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, klausosi banalių dainų apie meilę, skaito aibę knygų, bet mažai kas iš jų susiprotėja, jog mylėti reikia mokytis.

„Už mūsų gerą valią, mūsų kantrybę, teisingumą, atlaidumą tam, kas svetima, galiausiai visuomet būna atlyginama,“ – rašo F. Nietzsche, – „tuo, kad svetima palengva nusimeta savo šydą ir atsiveria visa neapsakoma grožybe – tai padėka už mūsų svetingumą. Ir tas, kuris myli save, bus, matyt, išmokęs mylėti tokiu pat būdu – kito kelio nėra. Ir mylėti reikia mokytis.“[14]

Skirtingai nuo simbiozinio ryšio, brandi meilė – tai ryšys, kurio sąlyga yra asmenybės vientisumo, individualumo išsaugojimas, – Nietzsche‘i antrintų Frommas. Meilėje yra įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa viena, ir vis dėlto išlieka du.

Parengė:

Živilė Filmanavičiūtė