Kino režisierius Krzysztofas Zanussi tarp fizikos ir filosofijos

Krzysztof Zanussi, PAN Photo / flickr.com

A. K.: Kas jūs pagal išsilavinimą?

K. Z.: Pirmiausia aš baigiau fizikos studijas, tai stipriai mane paveikė, nors aš niekada nebuvau tikras fizikas, bet tai suformavo mano mąstymą. O paskui – truputį filosofas. O iš tikrųjų sunku pasakyti.

A. K.: O vis dėlto, kaip fizika prisidėjo prie to, kad jūs tapote kultūros veikėju?

K. Z.: Be abejo, prisidėjo, dėl tos priežasties, kad aš kaip fizikas susidūriau su šiuolaikine fizika. Jau šeštajame dešimtmetyje kai ką supratau: Einsteinas viską pastatė nuo kojų ant galvos ir kad klasikinė fizika – tai jau praeitis, kad tai jau ne dabartis. Visa tai atsitiko su manimi dar tais laikais. 1955 metais, kai nutariau tapti fiziku, įstojau į universitetą. Žinote, ten sutikau nuostabių žmonių, ir tai buvo bendruomenė, kurioje nebuvo melo, nes fizikoje meluoti labai sunku, beveik neįmanoma. Ten buvo matyti, kas geras, kas blogas, nes buvo matyti, kokie jo darbai.

A. K.: Sovietų Sąjungoje disidentų aplinka formavosi fizikų aplinkoje, o Lenkijoje buvo taip pat?

K. Z.: Taip pat, dauguma jų paskui buvo disidentai ir įžymūs žmonės. Ir apskritai buvo tai tokia karta. Ir Angela Merkel irgi fizikė…

A. K.: Chemikė…

K. Z.: Tai praktiškai tas pats. Taigi mes visus juos pažįstame kaip žmones, kurie formavosi tokioje įdomioje teigiamoje aplinkoje.

A. K.: Ir kaip išėjo, kad jūs iš pradžių nuo fizikos perėjote prie filosofijos, o paskui nuo filosofijos prie kino?

K. Z.: Žinote, aš dešimtis kartų atsakinėjau į šį klausimą ir sau, ir įvairiausiems pašnekovams, todėl tai jau tapo kaip kažkokia plokštelė, tiek kartų visa tai kartoju. Fizika… Žinote, aš turėjau būti architektu – visi mano giminėje buvo architektai. 1955-ieji metai – tai, nors stalinizmo laikotarpio pabaiga, bet vis dėlto buvo socialistinio realizmo metas, ir aš suvokiau, kad statysiu tokius namus, iš kokių mano tėvas paskui šaipysis, sakys, pažiūrėk, koks nemokša architektas pastatė šiuos kultūros namus, na, kaip galima būti tokiam aklam ir nematyti, kad visos šios proporcijos netaisyklingos? Ir taip toliau.

Tad paskutiniu momentu nusprendžiau: stosiu į fiziką, ten bent viskas bus nusistovėję ir aišku. Aš kartoju tokį pokštą, kad aš fiziką įsimylėjęs iki šiol, o štai fizika manęs neįsimylėjo. Buvau vidutiniškas fizikas, ne įžymus. Po ketverių metų suvokiau, kad Nobelio premijos fizikos srityje negausiu. Ir įstojau į filosofiją. O Krokuvoje tai buvo tikra filosofija, ne marksistinė. Po 1956-ųjų metų grįžo mūsų profesorius, kuris buvo Husserlio mokinys, Romanas Witoldas Ingardenas ir jo curriculum (programa) buvo normali filosofinio išsilavinimo, ne marksistinio.

Įdomus faktas, kad jis susirašinėjo su kita Husserlio mokine Edita Stein, Vokietijos žyde, kuri vėliau buvo paskelbta šventąja. Ji buvo žydė, bet katalikė vienuolė, žuvo Aušvico koncentracijos stovykloje. Aš net buvau filmo apie ją, jos gyvenimą prodiuseris. Ji buvo mistikė ir labai įdomi filosofė, pirma moteris, kuri tapo filosofijos profesore Vokietijoje.

Visi jie buvo labai įdomūs žmonės, buvo labai įdomi aplinka.

Leisiu sau vieną nukrypimą. Kai buvau Krokuvos universiteto studentu, ten net ir komunistiniais laikais buvo psichologijos kursas, ir, kas turėjo didžiulę reikšmę, beveik metus studijavome psichoanalizę, studijavome Freudą. Žinau, kad kituose universitetuose to nebuvo. Bet man visa tai atrodė juokinga, nes mano sapnai buvo visai kitokie. Ir mano prisiminimai apie košmarų sapnus – irgi visai ne tokie, kokius man žadėjo ponas Freudas. Buvo juntama, kad Freudo patyrimas – tai miesčioniškos visuomenės, kuri neišgyveno jokios didelės traumos, patyrimas. Ir ta seksualinė obsesija – tai tarsi sočios Vienos iki Pirmojo pasaulinio karo lokalinė, vietinė pozicija.

O kalbu apie tai todėl, kad šiandien mes vėl giliai nuėjome paskui Freudą ir šiuolaikinėje visuomenėje priimta laikyti, kad žmogus – tai savo lytinių instinktų įkaitas, kad su tuo nieko neįmanoma padaryti, kad jų neįmanoma kontroliuoti. O visa tai netiesa, juos galima kontroliuoti, viską gyvenime galima kontroliuoti. Yra žmonių, kurie tai moka. Ir tas determinizmas, tai yra tatai, kad mes priversti eiti paskui savo instinktus, tas gyvenimo principas, kuris teigia, kad tik reikia būti savimi, yra klaidingas. Blogai, kad žudikas būtų savimi. Tegu žudikas dirba ties tuo, kad jis nebūtų žudikas.

Bet determinizmas, kuris išplito, teigia: tai būtina. Jeigu jūsų tokie genai, tokie hormonai, jūs negalite būti kitas. Jūs negalite gyventi su viena moterimi, nes tai priešinga jūsų prigimčiai. O aš įsitikinęs, kad kultūra iš dalies padeda -mogui formuoti savo likimą ir priimti sprendimus, nors ir ne visai lengvai. Mes niekada negalime būti absoliučiai laisvi, bet laisvesni, negu aiškina psichologija ar sociologija. Tiesiog determinizmas man atrodo kaip kolosalūs mūsų šiuolaikinės kultūros spąstai. Tai liečia ir pasakojimą: kaip pasakoti, jeigu visa jau nuspręsta, vadinasi, nėra pasirinkimo, nėra laisvės. Žmonės, kurie laiko save liberalais, ir tuo pat metu teigia, kad laisvės nėra, kad aš privalau būti toks, koks esu.

Aš turiu omenyje tai, kad postmodernizmas apskritai sugriovė mintį apie pasakojimą: pasakojimas, kaip rašė Derrida, neįmanomas.

A. K.: Pasakojimas kaip literatūra?

K. Z.: Apskritai pasakojimas, net ir paprastas pasakojimas. Mintis apie tai, kad nieko neįmanoma papasakoti – juk tai yra absurdas.

A. K.: Neįmanoma, nes viskas suplanuota?

K. Z.: Taip, suplanuota ir dar skyla į gabalus. Nėra jokios pozicijos, iš kurios galima būtų pasakoti. Shifting points of View (pasislenkantis požiūris) – tai tatai, kas dabar atsirado, su kuo dažnai susiduriame dramaturgijoje. Ir labai sunku paaiškinti jauniems, kodėl amerikiečių filmai susilaukia didesnio pasisekimo. Ogi jų herojai turi daugiau pasirinkimo laisvės. Jie visada ieško herojų, kurie visada ką nors sprendžia patys. O Europa labai dažnai rodo žmogų – kenčiantį herojų, tai aplinkos auka, aplinkybių auka. Aš studijavau filosofiją, bet žinojau, kad profesionalus filosofas nebūsiu. Aš užsiiminėjau mėgėjišku kinu, ir jis atnešė man apdovanojimų. Gavęs tų prizų mėginau stoti į kino mokyklą, kur buvo didžiulis konkursas ir reikėjo grumtis, kad mane priimtų. Ir priėmė kaip labai patikimą, o po trejų metų pašalino iš kino režisūros fakulteto, 1963 metais, kaip beviltišką. Visa tai aprašyta mano knygose, kartojau tai dešimtis kartų. Tai svarbus patyrimas, kai žmogus mato, kad mene ir gyvenime nėra tokios pozicijos, kad jis jau galėtų sėdėti ramiai, miegoti ant laurų. Jums atrodo, kad jus pripažįsta, bet yra kas nors, kas sako: ne, atvirkščiai. Ir viskas. Reikia vėl kovoti, kad įtikintum žmones, kad jūs teisus, kad jūs turite ką pasakyti.

A. K.: Koks jūsų filosofinių koncepsijų vaidmuo jūsų filmuose?

K. Z.: Be abejo, jų yra, nors aš neužsiimu teorine filosofija ir net negaliu aiškiai pasakyti, kas man padarė didžiausią poveikį. Bet abstraktus mąstymas manęs neapleidžia, todėl atidžiai tikrinu, ar dialoguose nėra mano asmeninio filosofinio požiūrio – to neturėtų būti. Kartais, žinoma, jis ten pasireiškia, bet tai yra klaida. Tai kita kalba. Mano herojai neturi kalbėti mano kalba, jie mąstymo atžvilgiu turi kalbėti savo kalba. Aš privalau pritaikyti jų saviraiškos būdą, blogai, jeigu jie sako mano tiesą – tai labai pavojinga. Mes apie tai daug kalbėjomės su Tarkovskiu. Ir Tarkovskis pats pastebėjo, kad pasitaiko, jog interviu žurnalistams taria žodžius, kurie yra jo filmų herojai. Tai klaidos pripažinimas: aš darau kažką ne taip. Jeigu tie žodžiai tinka ir filmui, ir interviu, vadinasi, tai mano žodžiai, mano herojai neturi tarti jų iš ekrano. Ir aš su juo visiškai sutinku.

Ištrauka: Krzysztof Zanussi.  Aleksandr Krasovickij. Imperatyvas. Pokalbiai laiškuose. Vertė K. Uscila. Vaga. 2020. P. 242-246

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code