Būti atjaučiamam

Laukinį nukrečia moralinis šiurpas vien nuo minties, kad jis bus atjaučiamas: tokiu atveju netenkama visų dorybių. Ką nors atjausti – tai tas pat kaip paniekinti, o niekinamo padaro nenorima matyti kenčiančio, tai neteikia malonumo. Ir priešingai, matyti kenčiantį priešą, kuris pripažįstamas tokiu pat išdidžiu ir kuris neatsisako išdidumo net ir baisiausiai kankinamas, apskritai matyti kiekvieną, kuris neprašo užuojautos, t. y. nesileidžia gėdingai pažeminamas, – tai malonumų malonumas: laukinio siela negali atsižavėti; toks narsuolis, pakliuvęs laukiniui į nagus, galiausiai bus nugalabytas ir jam, nepalūžusiam, bus atiduota paskutinė pagarba; o jei kankinamasis būtų aimanavęs, jei iš jo veido būtų dingusi šalta pašaipa priešui, jis būtų nusipelnęs paniekos, – ką gi, jį būtų palikę gyvą kaip šunį, nes jis nebebūtų žadinęs žiūrinčiojo pasididžiavimo ir vietoj žavėjimosi būtų atsiradusi atjauta.

[Nietzsche F. Ryto žara. Vilnius Alma litera. 2005. P.113]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code