Laimė

plyteles

Keletas tezių. Jei individas užsigeidžia būti laimingas, netinka duoti nurodymų, kaip tą laimę pasiekti: individuali laimė išplaukia iš savų, niekam nežinomų dėsnių, o nurodymai iš šalies gali tik kliudyti, kaišioti pagalius į ratus. Nurodymai, kurie vadinami „moraliniais“, iš tikrųjų yra nukreipti prieš individus ir anaiptol nelinki jiems laimės. Ne kitoks šių nurodymų santykis su „žmonijos laime bei gerove“, – su šiais žodžiais išvis neįmanoma sieti griežtų kategorijų, o ką jau sakyti apie juos kaip apie kelrodę žvaigždę tamsiame moralinių siekių vandenyne. Netiesa, kad moralumas, kaip prietaringai manoma, proto tobulėjimui yra palankesnis už nemoralumą. Netiesa, kad kiekvienos sąmoningos būtybės (gyvūno, žmogaus, žmonijos ir t.t.) raidos nesąmoningas tikslas yra jos „didžiausia laimė“. Priešingai: visose raidos pakopose siektina ypatingos ir su niekuo nepalyginamos, ne aukštesnės, ne žemesnės, o savitos, nepakartojamos laimės. Raida nori ne laimės, o tik raidos ir nieko daugiau. Tik tuo atveju, jei žmonija turėtų vieną visuotinai pripažintą tikslą, būtų galima siūlyti „elgtis štai taip ir taip“, bet tuo tarpu tokio tikslo nėra. Vadinasi, moralės reikalavimų nereikia sieti su žmonija, tai neprotinga ir nerimta. Rekomenduoti žmonijai tikslą reiškia visai ką kitą: tada tikslas yra kažkas panašaus į tai, kas glūdi mūsų noruose; jei žmonija pageidauja to, kas siūloma, tai paskui ji galėtų sukurti sau moralės įstatymą, irgi remdamasi savuoju noru. Tačiau iki šiol moralės įstatymas turėjo būti aukštesnis už norą: iš tikrųjų nenorėta to įstatymo susikurti, bet norėta iš kur nors jį paimti ar kur nors rasti, ar kad jį kas nors įsakytų.

[Nietzsche F. Ryto žara. Vilnius: Alma litera. 2005. P.82,83]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code