Zaratustra

liutas

Zaratustra, pirmasis gerųjų psichologas, taigi jis – blogųjų draugas. Jeigu dekadentiška žmonių rūšis iškilo tapdama aukščiausia rūšimi, tai galėjo atsitikti tik priešingos rūšies, stiprios ir gyvenimu tikros žmonių rūšies, sąskaita. Jei bandos gyvulys spindėte spindi tyriausia dorybe, išimtinis žmogus turi būti apšauktas bloguoju. Jei melagystė bet kokia kaina išsireikalauja jos optinį vaizdą vadinasi žodžiu „tiesa“, tikro tiesiojo tenka ieškoti besislapstančio už bjauriausių vardų. Čia Zaratustra nepalieka abejonių: jis sako, kad būtent pažinus geruosius, pačius „geriausius“ jį apėmė siaubas nuo žmogaus apskritai; iš šito pasišlykštėjimo jam išaugę sparnai „į ateitį tolių toliausią skristi“, – jis neslepia, kad jo žmogaus tipas, santykinai antžmogiškas tipas, toks yra būtent palyginti su geraisiais, kad gerieji ir teisieji vadintų jo antžmogį velniu

Jumis, didžiausi žmonės, kokius regėjo mano akys, aš abejoju ir iš jūsų paslapčia juokiuosi: spėju, kad mano antžmogį vadintume – velniu!

Tokia svetima jūsų sielai didybė, kad antžmogio gerumas būtų jums baisingas

Ne kur kitur, o šioje vietoje ir reikia pradėti, kad suprastum, ko nori Zaratustra: ši žmonių rūšis, kurią jis nusako, suvokia tikrovę tokią, kokia ši yra: ji tam pakankamai stipri – nėra tikrovei susvetimėjusi, nuo jos nutolusi, ji yra pati tikrovė, visa, kuo tikrovė baisinga ir abejotina, ji dar tebeturi savyje, ir tik tai suteikia žmogui didybės…

 

[Nietzsche F. Ecce homo. Vilnius: Apostrofa. 2007. P.159, 160]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code