Minios samprotavimai

Minios samprotavimas, kaip ir kitoks samprotavimas, pagrįstas asociacija, tačiau minia idėjas susieja tik išorinio panašumo ar sekos ryšiais, panašiai kaip eskimas: jis iš patirties žinodamas, kad ledas – skaidrus daiktas – tirpsta burnoje, nusprendžia, kad burnoje tirpsta ir stiklas, nes jis taip pat skaidrus. Arba kaip laukinis, manantis, kad suvalgęs narsaus priešo širdį perims jo drąsą. Arba darbininkas, kuris išsunktas darbdavio nusprendžia, kad visi darbdaviai išnaudotojai.

Kolektyvinė logika susieja skirtingus, tik išorinius ryšius turinčius dalykus ir beatodairiškai apibendrina pavienius atvejus. Šitokiomis vaizdinių asociacijomis naudojasi oratoriai, mokantys valdyti minią. Tik taip įmanoma ją patraukti. Minia visiškai nesuprastų nuoseklaus samprotavimo, todėl galima teigti, kad minia nesamprotauja arba klaidingai samprotauja ir kad jai samprotavimo nereikia. Kai kurios kalbos, padariusios didžiulę įtaką klausytojams, stulbina lėkštumu, tačiau neužmirškime, kad jos skirtos miniai, o NE FILOSOFAMS. Oratorius bendraudamas su minia mėto jai vaizdingą masalą. Jeigu jam pasiseka, jis pasiekia tikslą ir šiuo požiūriu jo kelios taiklios frazės, kuriomis apžavėjo minią, yra vertesnės už iškilnių oracijų tomą.

Nereikia nė sakyti, kad teisingai samprotauti minia nesugeba ir kritiškai mąstyti, t. y. neskiria tiesos nuo klaidos ir negali suformuluoti aiškios nuomonės ir sprendimo. Jos priimti sprendimai iš tiesų yra jai primesti sprendimai, kurių ji nė neapsvarstė. Šiuo požiūriu daug individų nepakyla virš minios. Tam tikra nuomonė tampa visuotina dėl to, kad dauguma žmonių nesugeba turėti nepriklausomos nuomonės, pagrįstos savo samprotavimais.

[Bon, Gustave Le. Minios psichologija. Vilnius: Vaga. 2011. P. 67-68]