Kalbos karalija

Kokia svarbi yra kalba, dažniausiai pamato tik nebegalėdami kalbėti: pavyzdžiui, kai skauda gerklę ir užkimstame taip, kad nebegalime ištarti nė žodžio. Arba kai dantų gydytojas nuskausmina skruostą ir kartu liežuvį, būna sunku kalbėti. Dar – kai atostogaujame svečioje šalyje, bet nesuprantame kalbos, kuria ten kalba žmonės. Tada reikia pasitelkti rankas ir kojas, kad galėtume susikalbėti. Kartais galėtume kalbėti, bet pritrūksta žodžių: gavus liūdną žinią arba kai įvyksta kas nors baisaus.

Ar esi pastebėjęs, kiek daug gali kalba? Mes vieni kitiems pasakojame, kaip mums sekasi, kas šiandien įvyko ir kaip tuo metu jautėmės. Mes perduodame informaciją ir organizuojame savo darbą. Padaryti tai ženklais ar gestais būtų daug sunkiau. Mes į ką nors atkreipiame dėmesį arba pataisome kito vertinimą.

Pabandyk stebėti, kaip įvairiai mes vartojame kalbą: su kuo tu apie ką nors pasikalbi? Ką, pavyzdžiui, sakai mamai, kai grįžti iš mokyklos? Apie ką šnekiesi su geriausiu draugu? Kaip kalbi su mokytoju? Kaip su suaugusiuoju, kurio nepažįsti? Ką tu jam pasakoji irk o ne? Kiek laiko kalbiesi su juo ir kiek su savo tėčiu?

Ką bendro turi slyva ir eglė? O jos abi su ąžuolu? Kodėl slyvą, eglę ir ąžuolą vadiname tuo pačiu žodžiu “medis”, nors jie atrodo visiškai kitokie?

Botanikas atsako į šį klausimą, išvardydamas požymius, bendrus visiems trims medžiams: kamienas, šakos, spygliai arba lapai, sėklos. Filosofas klausimą supranta kitaip. Jis nori nustatyti, ar bendro pavadinimo “medis” priežastis yra medžiuose, ar mūsų galvoje: ar slyvą, eglę ir ąžuolą vadiname “medžiais” todėl, kad visi trys yra medžiai, nesvarbu, ką apie juos kalbame mes, žmonės? Ar jie būtų medžiai, jeigu mes vartotume kitokius žodžius? Ar yra atvirkščiai: mes, žmonės, susikuriame sąvoką medis, paskui ją pritaikome daiktams, kurie iš tiesų neturi nieko bendra?

Kas būtų, jei mažas vaikas išmoktų netikslią sąvoką ir vietoj “medžio” visada sakytų “knyga”? O kas būtų, jei iškirstume visus šios žemės medžius: ar tuomet dar egzistuotų medis? Mūsų kalboje tikrai – juk medkirčiai dirba miške, o ne mūsų galvose. Bet ar žodis “medis” dar turi prasmės, kai nebėra nė vieno medžio?

[Knop J. Didieji gyvenimo klausimai mažiesiems filosofams. Vilnius: Gimtasis žodis. 2013. P. 66, 67]