Vilkas ir Vitgenšteinas (II dalis)

Vilkas ir Vitgenšteinas (I dalis)

…..Apie pertobulintą paveikslą. Nuojauta pasako, kada jau padėti teptuką. Puiku, jei pasako, ir tapytojas paklauso.

…..Tai taip ir Vitgenšteinas – sunkiai skynėsi kelią per džiungles, per sraunią brastą, balansavo ant logikos akmenų. Kol pasiekė kriaušyje amžinai žalią gyvenimo medį, – tokios sudėtingai laisvõs simetrijos, kad kažin ar bespėjo jo grožiu pasidžiaugti.

…..Kalba – kad būtų galima susikalbėti per amžius ištobulinta. Ir tai ne įrankių skrynelė, o vienas gyvas organizmas, visas kartu veikiantis, – jei neserga. Tai ko vis nesusišnekam? Viens rašantis panašaus rašančio kito nesupranta… arba vaizduoja, kad nesupranta. Tad ne kalba kalta, o nenoras suprasti – nesugebėjimas norėti suprasti. Dažnai sutrukdo kompleksų pobūdžio jausmeliai. Dažnai suveikia Šūdo – Bandelės? dėsnis: neskiria pypkės nuo cibuko, varpo nuo varpinės, o tai ir varpinės nuo varnos. Užuot pasinaudojus kalbos galimybėmis, tos galimybės laikomos trūkumais.

…..Jaunasis Vitgenšteinas kankinosi dėl kalbos miglotumo, tobulino, kol subrendęs perprato miglos ir saulės santykį. Grožį ir naudą – poezija ir kyla iš tos miglos ir saulės. Paskui, kas nori – poezijos ieško ir logikoj.

…..Gyvą kalbą pajautęs, „senas“ Vitgenšteinas jau net perdeda kalbos laisvę, artėja atbulas prie lemtingos pypkės – cibuko ribos. Susigriebia, atsitiesia, paskui dar kartą supainioja, iškeldamas kalbą virš įrankio rango, – kas studijuojat, žinote viską geriau. Nors gana ir kelių jo koncentratų:
…..Nuo: „Tai, kas apskritai gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai; o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“ – iki: „ susipainiojimas savose taisyklėse yra tai, ką mes norime suprasti, aiškiai pamatyti“ – tai vis apie kelią iš Š pas Bandelę. Betgi toliau dar kartą dialektiškai grįžta jis į pradžią: „aiškumas, kurio siekiame, yra visiškas, tai reiškia, kad filosofinės problemos turėtų visiškai išnykti“. Deja deja, vėl nebeatskiria. Žioma, iš tam tikro kampo žvelgiant galima matyti, kad „amžinieji klausimai“ apskritai neegzistuoja. Galima manyti, kad niekaip niekada nepavysi vėžlio. Arba kad esi tik tu, vienintelis, iš begalinio nuobodulio įsivaizduojantis pasaulį. – Viskas duodasi visaip galvoti; jei atradę mintį, dalinės tiesos serbentėlę, prinešim tą skanėstą – gal kalbą, tą įrankį – prie pat vyzdžio, – serbenta užstos visatą. Juoba kita akis užmerkta, tik vienas smegenų pusrutulis veikia…
…..O štai Sokratas didžiąją Š – B ? problemą matė tobulai.
Šiaip ar taip, Liudvigas pasiliko prie natūralios kalbos. Įdomus jis, ir gaila jo, vargusio, pats jis lyg meno objektas. Sąžiningas šaunus tiesos ieškotojas. Tikrovė, pasirodo, besanti pasaulyje.

…..O mes – tai ko gi nesusišnekam? Dar sykį – visiškai ne kalba dėl to kalta. Juk išsiaiškinti pavyksta ir su vilku, be žmogiškos kalbos. Aiškėja: kalbantiems nesusišnekant – nesupratimo priežastys gludi ikikalbiniam lygyje. Ten, kur gyvuoja iš amebos paveldėtas egoizmas, evoliucijos ištobulintas, daugiaveidis. Dažnai susišnekėti trukdo skirtingas temperamentas, auklėjimas, patirtis, kai toji pasipuošia siauručio požiūrio glaukoma. Pritrūksta ryžto užeiti į rašančiojo kiemą? Tai ir drožk pro šalį ten, kur tau meiliau. Bet ne: Būtina palikti kreivą šypsenėlę, kaip tą… prie kelio. Ką jau kalbėti apie kompleksų išklaipytas nestabilias natūras, kurių savirealizacija, didžiausias džiaugsmas ir palengvėjimas – išversti savo supuvusių nervų sutras kaimynui ant galvos. Bet neretai ir visai gyvenime dailias figūras, peržengusias www slenkstį, užvaldo kandžiojimo aistros.

Pakanka ir silpnesniojo gnaibymo pavyzdžių – lyg kokioj kalakutų visuomenėj.

                      Tai pasvarstymai pagal Šviesiaplaukės epigrafą.

…..Išvados. Harmonizuokim savo žmogiškųjų smegenų pusrutulius.
…..Džiaukimės (Bethovenas). Jei nesiseka – gydykimės.
…..Džiaukimės poezija, jos „nesąmonėmis“, o labiausiai – gyvąja tikrove.
…..T. sk. Žmogiškąja ir kitomis komedijomis.

…..Pastaba.
…..Kartojimas – mokslų motina, būna – suveikia.
…..Kitaip: tepkim, tepkim – vis kas nors prilips.
…..Arba: rondo – forma įtikinanti.

…..Autorius: Algmar