Nepakeliama būties lengvybė

Jei kiekviena mūsų gyvenimo akimirka be paliovos kartotųsi, būtume prikalti prie amžinybės kaip Jėzus Kristus prie kryžiaus. Tai siaubinga perspektyva. Amžinojo sugrįžimo pasaulyje kiekvieną judesį slegia nepakeliamas atsakomybės svoris. Būtent todėl Nyčė amžinojo sugrįžimo idėją vadino sunkia našta (das schwerste Gewicht).

Jei amžinasis sugrįžimas yra sunkiausia našta, tai jo fone mūsų gyvenimai gali kilti visa nuostabia lengvybe.

Bet ar išties sunkumas yra baisus, o lengvybė nuostabi. Sunkiausia našta mus traiško, po ja klumpame, ji slegia prie žemės. Bet visų amžių meilės poezijoje moteris trokšta būt prislėgta vyro kūno sunkumo. Sunkiausia našta šiuo atveju tampa intensyviausio gyvenimo įvaizdžiu. Kuo našta sunkesnė, tuo mūs gyvenimas arčiau žemės, tuo jis tikresnis, tuo teisingesnis. Kai nėra absoliučiai jokios naštos, žmogus tampa lengvesnis už orą, pakyla į viršų, nutolsta nuo žemės ir žemiškojo buvimo, tampa tarytum netikras, o jo judesiai – laisvi ir bereikšmiai.

Ką tad turėtume pasirinkti? Sunkumą ar lengvybę? Tokį klausimą kėlė sau Parmenidas šeštame amžiuje iki Kristaus. Visą pasaulį regėjo padalintą į priešybes: šviesa – tamsa; švelnumas – šiurkštumas; šiluma – šaltis; būtis – nebūtis. Viena priešingybių pusė jam buvo teigiama. Toks dalinimas į pozityvų ir negatyvų polius gali mums pasirodyti visiškai paprastas. Kol nesusiduriame: kas pozityvu – sunkumas ar lengvybė?

Parmenidas atsakė: lengvybė pozityvi, sunkumas negatyvus.

Jis buvo teisus ar ne? Klausimas be atsako. Aišku viena: priešybė sunkumas – lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.

[Kundera, Milan. Nepakeliama būties lengvybė. Vilnius: Tyto alba. 2010. P. 8, 9]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code