Regimantas Tamošaitis apie Kovo 8-ąją beveik nerimtai

geles

Lietuvoje Kovo 8–oji – Tarptautinė moterų solidarumo diena. Šios dienos ištakos siekia net Antikos laikus, tačiau ypatingo dėmesio ši šventė sulaukė sovietiniais laikais.

Norėčiau pasiteirauti, koks Jūsų santykis su šia tradicija: ar ironiškai žvelgiate į tulpių dovanojimo ceremoniją – kaip į visuotinį sentimentalų įprotį, ar visgi laikotės nuomonės, kad vyrai privalo šią dieną apdovanoti moteris dėmesiu?

Mano požiūris paprastas: žmogus yra jausminga būtybė, be sentimentų jo gyvenimas būtų skurdus, panašus į skalbimo mašinos, kurią įjungia, išjungia. Todėl yra gerai, kad nors ir formaliai, kad ir rituališkai, beveik dirbtinai jo jausmingumui suteikiama forma ir motyvacija – toks pretekstas sustiprinti emocinius lyčių santykius. Kas mus jungia labiau nei emocijos? Negi pareigos, pinigai ar dar kas nors? Visa, kas iš proto ir išskaičiavimo, visa, kas racionalu, žmones dažniausiai skiria, supriešina, o ne jungia. Todėl visai gerai sentimentalumas, gerai, kad tas kalendorinių šventimų botagas mus paragina prisiminti savo žmogiškumą. Ir man visiškai nerūpi politinės šios šventės konotacijos. Šventės džiaugsmas turi būti savaiminis, kylantis iš vidinio poreikio, o ne iš primestos išoriškos būtinybės. Šiek tiek glumina tai, kad visi vyrai vienu metu privalo staiga pasidaryti jausmingi, tai lyg žeidžia asmens orumą, individus paverčia mase, bet juk tokios ir yra visos šventės – jos visuomet mus konsoliduoja. Taigi šiek tiek ir gėda kovo aštuntą dieną vilktis į namus su tulpių šluota, bet šventės mus moko ir nusižeminti. Kokia meilė, kokie jausmai kitam asmeniui be nuolankumo? Iš esmės, kalbėdami apie kovo aštuntosios dieną, svarstome savo orumo ir emocijų santykį, kuris tą dieną darosi labai komplikuotas. Ar man čia būti oriam ir nepriklausomam individui, ar įveikus baimes ir sutelkus drąsos pamėginti pradžiuginti kitą asmenį, simboline gražių augalų puokšte paliudyti jo buvimo grožį ir vertę? Ta šventė reikalauja ypatingos drąsos, sakyčiau, vyriškumo. Ir nemanau, kad ji man lengvai duodasi. Bet… kartais imi ir prisiverčiu. Ir nuo to tik geriau. Gėlės dar niekam gyvenimo nesugadino, o štai išdidus atsiribojimas nuo šventės jau gali pasėti įtarumo sėklą…

Beje, man visiškai nerūpi, kad mums Kovo 8-oji siejasi su sovietmečiu. Tikrosios vertybės yra autonomiškos, o politinės ir ideologinės sistemos jomis tik naudojasi. Ne komunistai išrado moters vertę ir prigimtinį vyro poreikį tą jos vertę išreikšti jausmais. Jeigu viską paranojiškai matuosime buvusiojo sovietinio laiko masteliais, daug ko turėtume atsisakyti, nes daug ką darėme ir sovietmečiu. Manau, ideologinės represinės sistemos kaip tik ir naudojasi žmogaus kvailumu ir jo baimėmis, tad ir švenčiant Kovo 8-ąją neturėtume dairytis vienas į kitą – o kaip man čia dabar pasielgti kad manęs nepašieptų kiti? Jei esi drąsus, spjauk į tuos kitus ir daryk tai, ką liepia širdis, ko iš tikrųjų nori. Jei nepatinka, tai ir nepirk tų gėlių. Jei patinka, jei tau gražu gėlės ir moterys – tada valio! Ir šventam rašte yra pasakyta: šventę švęsk.

Šiandien kaip tik ir yra kovo aštuntosios rytas (todėl ir prisiminiau šiuos klausimus). Nelabai esu apsisprendęs ir pats. Kaip tipiškas kompleksuotas vyras pamėginsiu vis dėlto grįžti po darbų į namus su gėlėmis, o ne vien su kopūstais ar bananais. Manau, gėlės mūsų šeimos gyvenimo nepagadins, nors žmona jau spėjo man suteikti moralinį alibi, neva jai ši šventė nesvarbi. Na, šventė yra simboliška, ji fikcija, bet juk gėlės realios? Ir juk moterys – realios? Ir jausmai, ir sentimentai mūsų? Kaip mes be jų, kas mes be jų?…

Iki 1977 metų Kovo 8–oji vadinosi „Kovos už lygias moterų teises diena“. Jūsų nuomone, kokia padėtis dabar Lietuvoje? Ar moterys jau tapo savarankiškomis, nepriklausomomis nuo vyrų, turi naujų asmenybės lavinimo galimybių? Ar tik įgijo naujų pareigų?

Į šį klausimą man sunku atsakyti, jis reikalauja konkrečių tyrimų, o ginčai šiomis temomis paprastai būna susiję su fundamentaliomis vertybinėmis nuostatomis, su lyties tapatybės problemomis. Atsakymai į juos visuomet turi paslėpto emocinio elemento, kuris deformuoja objektyvų tikrovės suvokimą.

Man pats klausimas pajudina kažkokį skaudų dalyką: visi žmonės yra lygūs, visi yra nelygstamos vertės asmenys, nepriklausimai nuo lyties, todėl samprotavimai, kodėl ir kokiu laipsniu viena lytis (giminė, gender) išnaudoja kitą liudija žmonijos kultūrinį, socialinį ir psichologinį ydingumą.

Atsakydamas kiek paprasčiau, manyčiau, kad situacija gerėja, moterys dabar laisvesnės, savarankiškesnės, oresnės nei buvo sovietmečiu. Paprastas pavyzdys – moteris prie vairo. Tokių sovietmečiu buvo reta. Jei kokia tokia pravažiuodavo gatve, visų vyrų žiobtai atsiverdavo: Žiūrėk, boba už vairo! Vyrai tada mąstydavo maždaug kaip arabai. Šiandien tas galimybių santykis ir nepalyginamai teisingesnis, žmogiškesnis. O neteisybės yra daromos nepriklausomai nuo lyties: tiek vyrai, tiek moterys gali būti vienodai bjaurūs, jeigu jie ima naudotis savo tarnybine padėtimi, jeigu jų išpuikusios savasties pagrindas yra lyties kategorija.

Jungtinių tautų organizacija Vienoje patvirtino buvusio Tarybų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo inicijuotą tarptautinę vyrų dieną, kuri švenčiama pirmąjį lapkričio šeštadienį. Ar sulaukiate šią dieną sveikinimų iš moterų?

Nesulaukiu ir man to nereikia. Aš vyras esu ne tik pirmąjį lapkričio šeštadienį. Ir nežinau, kaip man reikėtų tokią vyriškumo dieną švęsti? Gvazdiką į atlapą įsisegti ir butelį atsikimšti? Nemėgstu visokių dirbtinų, spekuliatyviai išgalvotų švenčių. Mes ne šventieji, mes galime išradinėti technologijas, o ne tai, kas mūsų kultūroje išauga iš archetipinių kultūros klodų.

Cinikas pasakytų: moteris pašventiname, pamaloniname kovo aštuntąją, o vyrai švenčia visą kitą laiką, arba kada nori. Bet realiai taip nėra. Šventė savo apibrėžimu yra trumpalaikė, tai tarsi profaniškojo laiko pertrūkis. Bet kur yra paslėpta ta vyriškumo šventė – nežinau. Visus metus jaučiuosi vienodai, mano būsena priklauso tik nuo mano kūno būklės ir nuo socialinių santykių. Kai būnu pailsėjęs, sotus ir niekam neskolingas – tada visos mano dienos kaip šventė.

Ar sutiktumėte su filosofo G. Simmel nuomone, kad mūsų objektyvioji kultūra yra pernelyg vyriška. Vyrai sukūrė meną, pramonę, mokslą, prekybą, valstybę, religiją ir etc.?

Simmelis pasakė, Simmelis žino, ką čia bepridursi…
Tai tik fakto konstatavimas – ką čia daugiau galima pasakyti? Išskyrus tą klastingą žodelį „pernelyg“. Juo teigiama, kad blogai, jog vyrai tiek sukūrė. Nereikėjo jiems tiek visko kurti, turėjo leisti ir moterims šį tą kurti… Žodžiu, išvada kaip visada: visi vyrai yra kiaulės ir jie dėl visko kalti, ypač, kad viską sukūrė.
Taip, vyrai viską sukūrė – o kas jiems daugiau beliko? Sukūrė, kad palengvintų gyvenimą ir sau ir moterims, savo šeimoms. Tik į savo žmonų triūsą spoksodami galvoti vyrai sukūrė siuvimo mašinas, dar kitus technologinius daiktus – tokie yra faktai.

Bet gal ateis toks laikas, kai kas nors klausinės: Ar neatrodo, kad mūsų objektyvioji kultūra yra pernelyg moteriška? Bandau įsivaizduoti tokį laiką… Didžiosios Mamytės atgimimą… Kažin, ar moterims tai patiktų? Gal vyrai civilizacijoje buvo per daug išnaudojami? Juk tiek daug visko sukūrė, o sukurti nėra taip lengva? Bet juk dabar niekas nedraudžia, ar ne? Tegul kuria, kas tik nori ir ką nori.

Beje, norėčiau kokiam likimui pasiskųsti, kad esu diskriminuojamas iš esmės – negaliu gimdyti vaikų ir todėl stokoju be galo reikšmingos žmogiškosios patirties. Taip ir nugyvensiu gyvenimą nesužinojęs, ką reiškia gimdyti vaikus. Dabar prie tos gyvybės paslapties stoviu tarsi iš šalies, man kažkodėl tai neduota… Ar tokia gyvenimo tvarka yra teisinga? Kodėl niekas nesiskundžia ir nerašo peticijų į dangų?

Ilgą istorinį laikotarpį buvo paplitusi nuomonė, kad moterims būdinga tam tikra „išsivystymo stoka“, dėl kurios Schopenhaueris jas vadino „visą gyvenimą išliekančiomis dideliais vaikais“. Koks Jūsų požiūris į moterį filosofę? Ar moteris gali būti mąstytoja?

Neapsimesiu, kad esu protingesnis už A. Schopenhauerį, bet manau, kad jo retorika yra neteisinga, iš esmės amorali, antihumaniška. Šis filosofas turėjo problemų – o kas jų neturi? Ir bene yra didesnių problemų nei vyro ir moters santykiai? Ir ar ne lengviausia tada tas problemas spręsti tokiais universaliais plataus mosto pareiškimais: Visos jos tokios! Arba Visi jie kiaulės!

Žmogus yra nelygstamos vertės asmuo, ir šioje sferoje nėra nei kiekybinių, nei kokybinių vertės išmatavimų, o klausimas apie sąmonės kokybę kaip tik ir veda prie tokios šėtoniškos sofistikos, kuri kažkam gali būti naudinga, o kažkam – ne.

Manau, kaip mąstytojos moterys yra visiškai lygiavertės vyrams, bet tuo lytys ir praturtina bendrą žmogaus idėją, kad pasižymi skirtingomis raiškomis. Vyro mąstymas racionalus ir metonimiškas, moters – intuityvus ir metaforiškas. Vyro prigimtis diferencijuoja, moters – konsoliduoja. Vyras – analitinis būties įskverbimas, moteris – holistinis būties aprėpimas. Net ir universalijos: vyrui jos tarsi galvoje, šaltos ir plokščios, moteriai – lyg širdyje, jaukios ir savos. Manyčiau, net ir toks F. Nietzsche mąstė moteriškai, nes nuo būties teoremos perėjo prie būties metaforos.

Apskritai tas klausimas yra bene pats jautriausias, nes klausimas apie individo sąmonės kokybę labiausiai kerta per žmogaus vertės pamatus.

„Namai yra gyvenimo dalis ir kartu ypatingas būdas sukaupti visą gyvenimą, jį atspindėti ir formuoti. Visa tai realizuoti yra didžioji kultūrinė moters paskirtis,“ – rašė G. Simmel savo veikale „Sociologija ir kultūros filosofija“. Ar pritariate tokiai filosofo apibrėžtai moters funkcijai kultūroje?

Skamba, žinoma, gražiai, bet čia nematau asmens laisvos valios… O be jos nėra jokių vertybių. Žinoma, kurti namus ir puoselėti tradiciją yra labai gražu ir prasminga – Simmelio retorika naivų skaitytoją pagauna apodiktinėmis moralinėmis tiesomis.

Bet: a) namus lygiai taip pat gali formuoti ir vyras; b) asmuo (vyras, moteris) nėra kultūros funkcija. Tik laisvas pasirinkimas tokioms egzistencinėms nustos tautoms ar pareigoms suteikia vertę.

Bet gal Simmelis reikalus suprato visiškai gražiai, teisingai, gal kalta jo amžiaus retorika, to meto kalbinės konvencijos. Gal čia kaltas vertėjas, vokiškus žodžius kiek negražiai išvertęs į savo lietuvišką patriarchalinę kalbą?
Nes daug to, kas čia paklausta ir pasakyta, yra tik kalbiniai žaidimai. O realybė – vyro ir moters gyvenimo valia, yra anapus tų kalbinių žaidimų. Ir dar labai neaišku, kuri valia – vyriška ar moteriška – yra stipresnė.

Viešojo kalbinio žaidimo arenose vyras visada atrodo didesnis už moterį, bet pažiūrėkite, kaip jis atrodo namie su šlepetėmis, kaip jis nuolankiai sėlina į miegamąjį ar kur kitur, į moteriškosios valios teritoriją… be savo socialinio kalbinio rūbo jis nėra labai gražus, jis net stiprus kartais nebūna, jis nėra viskuo apdovanotas, jis net vaiko nepagimdytų. Kartais jis jo ir pradėti nesugeba, tada jau moteriškosios kultūros gali būti atmestas. Štai tau tada ir švęsk kovo aštuntąją…

Kaip interpretuotumėte Algio Mickūno mintį, išsakytą knygoje „SUMMA EROTIKA“: „Be Sofijos ir visų kitų išminties moterų pasaulis nebūtų toks, koks yra – jausmingas, jautrus, įveliantis žmogų į džiaugsmo ir siaubo audras“? Kaip Jūs apibrėžtumėte moteriškumo ir vyriškumo fenomenus?

Mickūnas yra intuityvus, protingas ir jausmingas, stebėtina, kaip visa tai jame dera. Jis kalba apie vertybes, kurias vokiškasis Simmelis nutyli. O visa kita – sunku apibrėžti, nes žmogus yra konstanta, o vyriškumas ir moteriškumas – kintantys dydžiai. Kaip juos apibrėši, jeigu jos aprioriškai veikia tavo paties apibrėžimus. Vyrą ir moterį ne apibrėžti reikia, o juos gerbti ir mylėti. Gėlių galbūt dovanoti… Švenčių proga… Arba ir be progos – taip dar geriau.

Ką Jums asmeniškai reiškia filosofija? Ar esate suformulavęs savitą jos apibrėžimą?

Asmeniškai? Kitaip, matyt, ir nebūna…
Sunkus klausimas, nes bet kokia formuluotė suponuotų konsekvenciją, kuri paneigtų ar apverstų tą formuluotę. Galimi tik metaforiški atsakymai.

Man filosofija – sąmonės intensyvumas. Gebėjimas auginti klausimą. Pirmiausia filosofija man yra savivoka. Tokia sąmonės veikla, kuri susieja mane su visu tuo, ką patiriu. Kuri sistemina stochastišką patirčių srautą. Kuri atranda jame nuoseklumus, logikas, kuri projektuoja prasmių sistemas. Filosofija man padeda gyventi, susivokti…
O gal ir ne…

Žinau tik tiek, kad filosofija nėra profesija, tai kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybės matmuo.

Koks santykis tarp vaizduotės ir filosofijos?

Tiesioginis, manau. Sintetinė veikla, maždaug pagal I. Kanto sampratą. (Čia jau pavargau, nebesugalvoju, ką atsakyti).

Esate humanitarinių mokslų daktaras, kokią dabar skaitote knygą? Ar šiuo metu pats rašote kažką reikšmingo?

Labai gaila, jokios knygos neskaitau. Esu kaip intelektinės substancijos prisigėrusi kempinė, kuri daugiau nieko nebesugeba sugerti, o tik taškosi idėjomis.

Šiandien turėtų pasirodyti mano nauja eseistikos knyga „Vien tik zuikiai naktyje“, tai toks metaforiškas filosofavimo būdas, kai paradokso, grotesko, ironijos bei kitomis priemonėmis mėginu pagauti save už uodegos, susivokti, kas toks esu, kas esu tarp visų kitų, kuriuos matau aplinkui. Žodžiu, sukuosi ratu, mėgindamas pagauti savo uodegą, o gal ir tos uodegos nėra? Kitaip juk seniai būčiau ją nučiupęs ir viską išsiaiškinęs. Gal ir esu filosofas, kad sugebu tik gaudyti niekada nieko tikro ir galutinio nepagaudamas. Nes nėra to galutinio galo, atsakymo, yra tik metafizinių klausimų nepaliaujamas bangavimas, kaip rašė I. Kantas „Prolegomenuose“, kaip rašė ir Maironis apie sielos nerimą.

Norėtųsi parašyti ir rimtų veikalų, kažką rimtai pastudijuoti, bet kad Zaratustra neleidžia. T. y. gyvenimas neduoda galimybių. Gyvenimą reikia gyventi, kaip buvo pasakyta, jis yra judėjimas, o judėjimas, laikas ir visa kita – niekada iki galo neapibrėžiama. Toks jau tas paradoksas, ar aporija: gyvenimas yra racionaliai nemąstomas, bet dėl to jis tik dar tikresnis.

Post Scriptum: tekstas neredaguotas, nes jau laikas bėgti į darbą ir pakeliui dairytis tulpių. Tebūnie!

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.03.08
Foto: Regimantas Tamošaitis, „Geležis ir tulpės“

You may also like...

1 Response

  1. Neringa parašė:

    Puikus straipsnis. Visada įdomu skaityti gerb. dėstytojo mintis. Įžvalgios, nuoširdžios.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code