antonin_artaud_jeune_a_sdNieko nėra labiau pažeidžiamo nei paviršius. Beprotis gali sukurti didų poetinį kūrinį, tačiau tai dar nereikš vaiko, poeto ir bepročio triados. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai ta pati stichija ar kaimynystė. Tačiau bepročio stichija mus nubloškia į audrą. Pirmasis įspūdis, kad mes tarpe mažų mergaičių, ties literatūrinių paieškų riba, kad esame aukščiausio kalbos kūrybiškumo taške vis blėsta. Atsiduriame gyvenimo konvulsijose, platoniškos kūrybos naktyje, keičiančios patį žmogaus kūną. Stebėtojas turėtų būti dėmesingas: įžvelgiantis šį gilų skirtumą. Mažylė gali ištarti kažkokį žodį, poetas – kitą, o šizofreniškas – trečią ir rezultatas galbūt bus analogiškas, tačiau negalima painioti dainos žodžių su spazminiu Artaud kvėpavimu, rašo Deleuze’as. Logikų pavyzdžiai būna dirbtinai išgalvoti, juos įkvepia tai, ką trokšta įrodyti, tarsi jie niekuomet nebūtų girdėję vaikiškų skaičiuočių, deklamuojančių didžių poetų ar šizofreniko kliedesių. Logiškuose pavyzdžiuose įsiveisęs kažkoks skurdas. Tačiau jų silpnybė, rašo Deleuze’as, dar nesuteikia mums teisės priešpastatyti logikus minėtai trijulei. Ši problema turi klinikinių, kūrybinės dezorganizacijos bruožų. Grubūs panašumai mums spendžia spąstus. Artaud maištauja prieš Kerolą. Jam nepavyko išversti Alisos stebuklų šalyje“. Deleuze’as remiasi paties Artaud mintimis, kai iš žodžių iškrenta raidės. „Aš bandžiau išversti kažkokius fragmentus,“ – sako pats Artaud – „tačiau man pasidarė nuobodu. Aš išties nemėgstu eilėraščių ar paviršiaus kalbų, kurios visuomet stebina savo infantiliškumu. Jie dvelkia laimingu džiaugsmu ar intelektualia sėkme, tarsi intelektas turėtų praryti dvasią ir širdį. Juk galima išrasti savo kalbą, priversti gryną kalbą kalbėti ne gramatine prasme. Tačiau ši prasmė privalo turėti savo vertę, ji turi gimti iš kančios.“

Žodžiai ir daiktai – tai priešingybių pora, tarp jų vyrauja dualybė. Pas Artaud, tarp daiktų ir sakinių nebelieka jokios ribos, nes kūnai nebeturi daugiau paviršiaus. Šizofreniko kūnas tarsi kūnas-rėtis. Freudas, pastebi Deleuze’as, pabrėžė šizofreniko gebėjimą priimti paviršių ir odą taip, tarsi ji būtų subadyta mažomis skylutėmis. Kūnas ne kas kita, kaip pati gelmė, kuri užgrobia ir iškelia visus daiktus į šią atvirą gelmę, tarsi gyvą žaizdą, sudarančią fundamentalų degeneracinį pasikeitimą. Viskas tampa kūnu ir kūnišku. Viskas – kūnų mišinys ir viskas – susiraizgę ir įsiskverbę į kūno vidų. Mūsų kūną perveria kiti kūnai, kurie įsitaiso kartu su jo dalimis. Kūnas, anot Artaud, tai tarsi futliaras – maisto ir ekskrementų įpakavimas. Daugiau nėra aiškių ribų tarp vidinio ir išorinio, tarp sudaromojo ir sudarančiojo. Kūnai panyra į universalią gilumą. Šizofreniko gyvenimas prieštaringas: arba plyšio gylyje, arba suskaidytose dalyse. Kūnas-rėtis – fragmentiškas, skylantis kūnas. Žodis praranda prasmę. Galbūt dar išlaiko reikšmės jėgą, tačiau ji priimama kaip tuštuma, abejingumas ir melas. Žodis praranda savo reikšmę – sugebėjimą rinktis. Kiekvienas įvykis realizuojasi haliucinacijos forma. Kiekvienas žodis yra fiziškas ir veikia patį kūną. O kai žodis praranda savo reikšmę, jis subyra į atskirus gabaliukus – skiemenis, raides, priebalsius, jie veikia kūną, skverbiasi į traumuotą ego. Kai gimtoji kalba praranda savo reikšmę, jos fonetiniai elementai tampa singuliariais. Žodis daugiau nebereiškia daiktų savybių padėties. Jo fragmentai susilydo su nepakeliamai skambančiomis savybėmis. Jie įsiskverbia į kūną, kur formuojasi mišinys ir nauja daiktų padėtis taip, lyg tai būtų triukšmingas ir nuodingas maistas. Vadinasi, daro išvadą Deleuze’as, šizofrenikas kalba ne apie tai, kaip atverti prasmę, o apie tai, kaip sugriauti žodį, iššaukti efektą ir nutraukti skausmingas kūno kančias. Organizmas tampa be dalių, gyvuojantis dėka tik įkvėpimo ir iškvėpimo. Būtis įgauna dantis. Paviršiuje, kurį laikome antriniu, fiziniai kūnai ir ištarti žodžiai vienu metu dalijasi ir jungiasi. Tai tampa riba, kuri virsta prasme, viena vertus, tai grynas, švarus žodžių išreiškimas, kita vertus – loginis kūnų atributas. Nors prasmė tampa veiksmų ir kūno kančių rezultatu, šis rezultatas visiškai kitoks, rašo Deleuze’as, šis rezultatas – tai nei veiksmas, nei kančia. Tai rezultatas, kuris gina garsinę kalbą nuo visokių susimaišiusių fizinių kūnų. Ir šizofrenija telieka dualumu tarp veiksmo ir kūno kančios, nes kalba esti abejais iškart. Nebelieka nieko, kas išgelbėtų sakinį. Nėra ne tik jokios prasmės, bet nėra jokios gramatikos, sintaksės, raidžių ar fonetinių elementų. Pas vaiką galima atrasti šizoidinę poziciją dar iki tol, kol jis pasieks ir užvaldys paviršių. Net ir paviršiuje galima atrasti šizoidinius fragmentus, nes jo funkcija yra gimdyti eilėraščius, iškelti juos iš gelmės. O pas šizofreniką nuo visko maišalynės visur ir viskame – iškyla pasibjaurėjimas. Kerolo kūrinius galima priimti kaip šizofreniškus pasakojimus. Anglų psichoanalitikai tai ir daro, jie akcentuoja Alisos kūną, patį kūniškumą. Tačiau klaidinga psichoanalizė esti ta, kuri tiki, kad atrado kažkokį bendrą panašumą, juk jį galima rasti kame tik nori, pastebi Deleuze’as. Manai, jog atradai analogiją, tačiau tai esti tik apgaulingas įspūdis. Klinikinė psichiatrija, taip pat kaip ir literatūrinė kritika apsilenkia su savo tikslu. Struktūralizmas teisus, pabrėždamas tą momentą, kad apie formą ir turinį galima kalbėti tik sąryšyje su pirmapradėmis struktūromis, kurių rėmuose jie formuojasi ir organizuojasi. Psichoanalizė – tai būtų prasmės psichoanalizė ir ji neturėtų pasitenkinti ypatingais atvejais. Artaud – tai ne Kerolas ir ne Alisa, Kerolas – ne Artaud ir net ne Alisa. Jie negali susitikti, nes veikia skirtingose plotmėse – Artaud – gelmėje, Kerolas – paviršiuje. Artaud įmeta vaiką į situaciją, ypatingai žiaurią alternatyvą – atitinkančią dviejų kalbų gilumą, alternatyvą kūniško veiksmo ir kančios.[1]

Antonino Artaud buvo nustatyta šizofrenijos diagnozė. Jis aprašė savo mąstymo patirtį, o Deleuze’as sielosnegalios atskleistą pasaulį laikė integralia pažinimo dalimi, o ne trukdžiu, kaip Kantas savo „Antropologijoje pragmatiniu požiūriu“. Jokonceptas kūnas be organų“ (cirps sans organ) gimė būtent iš Artaud sąmonės būsenų ir kūno jausenų refleksijos patirties studijų. Juk Artaud nežaidžia ir neimprovizuoja, jis serga ir jo būsenos – tai pats pamišimas. Tačiau Artaud reflektuoja, apmąsto savo patirtį, aprašo mums ją. O mąstyti, pasak Deleuze’o, reiškia kurti, nes jokia kitokia kūryba ir neegzistuoja. Kai mintis susiduria su savo pačios negalimybe, tai suteikia galią jos pačios gimimui. Artaud negeba išversti Kerolo „Alisos stebuklų šalyje“, „Alisos veidrodžio karalystėje“. Jam Kerolo intelektualizmas atitinka tik sotaus žmogaus darbą. Jis, anot Artaud, siekia tik apsisaugoti nuo kitų kančios. Paviršiaus kalbos nepastebi realių problemų, slypinčių tik kalbos gilumoje – kančios, mirties ir gyvenimo klausimų. Deleuze’o „kūnas be organų“, atkeliauja iš paties Artaud išgyvenimų, tai, kai „nėra burnos, nėra liežuvio, nėra dantų, nėra gerklės, nėra virškinamojo trakto, nėra skrandžio, nėra pilvo, nėra išeinamosios angos ir aš turiu atstatyti tą žmogų, kuriuo esu“.[2]

Kiekvienas mes, skaitydami Kerolo kūrybą,atrasime save patys, sugrįžę į lengvabūdišką vaikystę, kai tikėjome, jog viskas iš tikrųjų yra įmanoma. Vaizduotėje išgėrę tam tikro skysčio – sumažėsime, o užvalgę alchemiškų pyragaičių – užaugsime. Mes Kerolo kūryboje nuolatos atrandame jau minėtą Deleuze’o kūno transformaciją, tačiau ji skirta tam, kad pajėgtume įveikti tam tikras ribas – pralysti ten, kur netelpame, pasiekti tai, kas yra aukštai. Juk mūsų kūnas mus pačius riboja: negalime būti vienu metu ir čia ir ten.

Kas gi tokia aš esu?Pirma atsakykite į šį klausimą, o tada, jeigu man patiks būti tuo žmogumi, – sugrįšiu. Jeigu ne, – pasiliksiu čia, kol netapsiu kuo nors kitu,“ – Kerolas knygos Alisos stebuklų šalyjepradžioje atskleidžia įvairiausių perspektyvų galimybes. Juk mes spendžiame, mąstome visuomet iš savojo taško, iš tos pozicijos, kurioje esame, tačiau juk gali būti ir kitaip, ką ir parodo Kerolas. Jo kūryboje mes sutinkame pačius keisčiausius gyvius: katiną Murklį, Liokajų-Varlę, Zuikį Vėplį, plepę Kunigaikštienę, žiauriąją Karalienę, garbėtrošką Karalių ir šiuose personažuose aptinkame išties turtingus socialinius statusus bei įvairiausius santykius, kurie taip ir piktino Artaud. Juk„kūnas be organų“ siekia atsikratyti bet kokios apibrėžtos tapatybės. Alisa neturėdama ką veikti, dažnai kalbėdavosi pati su savimi. Negalėdama augti, – galvojo Alisa, – aš niekados nepasidarysiu senesnė, kaip dabar esu? Tai būtų puiku – niekados nepasenti. Bet, antra vertus, amžinai tektų ruošti pamokas. Oi, kaip nenorėčiau!“ – perfrazuodama šį Alisos samprotavimą ir pabaigsiu šį savo pristatymą apie Artaud patirtį ir Deleuze’o jos interpretaciją: negalėdami keistis, mes stovėtume visuomet viename ir tame pačiame taške, netobulėdami – sustingtume. Kerolas mums atvėrė pačios vaizduotės galios būvį, artimą pamišimui, tačiau visgi nesutampantį su juo: „Estetinis sveikas protas neužbaigia loginio sveiko proto ir moralinio proto, o suteikia jiems pagrindą ir daro juos galimus,“ – rašė pats Deleuze’as. Tai būtų viena iš vaizduotės paslapčių.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė

[1] G. Deleuze’o “Prasmės logika”. Skyrius “Šizofrenikas ir maža mergaitė”

[2] Jūratė Rubavičienė. Kantas ir transcendentalinis Deleuze‘o empirizmas // Žmogus ir žodis, 2013, Nr. 4. P. 13-16

Share Button
Share