Nebūtis

Nebūtis yra toks ontologinis dėmuo, kuris organiškai susijęs su būtimi, vadinasi, būties esmė – tai jos kryptingumas, „nuostata” į nebūtį. Tad nebūtis irgi yra svarbus atskiro žmogaus būties elementas.
Nebūties teikinys – nerimastinga baimė. Neatsitiktinai Kjirkegoras ir Sartras greta Heideggerio intensyviai svarsto šią vieną iš pačių didžiausių šiuolaikinio žmogaus problemų. Nerimastinga baimė yra kenčiančio žmogaus kasdienybės sudedamoji dalis. Nebūtį jis dažnai vaizduojasi kaip mirtį; pacientas painioja nebūtį ir mirtį. Mirties baimė iš tiesų yra nebūties baimė: pastaroji tokia baisi todėl, kad joje neįžvelgiama nė krislo būties, teikiančios tikrumo jausmą.
– Ko gi jūs iš tiesų taip bijote? – klausiu vieną panikos sindromo kamuojamą ligonį praėjus priepuoliai.
– Nebūties, – atsako jis, – iš tiesų – nebūties.
Akivaizdu, kad ligoniai iš tikrųjų bijo ne mirties, – juk jie dažnai patys savarankiškai renkasi mirtį, nes mirtis jiems atrodo veikiau kaip išganymas. Mirties įvaizdis – greičiau baisingos nebūties grėsmė, o būtis – tai mirčiai prilygstanti būtis. „Sein zum Tod” (Heidegger).
Kenčiantis žmogus nukreipia žvilgsnį į nebūtį, o grynoji būtis lieka už jo akiračio. Jis apibrėžia save ne iš būties, o iš „to, kas yra”, bet iš nebūties, iš „to, ko nėra” pusės. Jo būtis, įsprausta begalinio laiko ašyje tarp „dar nėra” ir „jau nėra”, yra (baisi) „ne-nebūtis”. Endrė Adis turbūt irgi aptiko savyje tokį nebūties telkinį. Pacientas kuria save iš būties trūkumų. Jis vis labiau artėja prie nebūties ir pamažu nustoja aktualizuoti savo galimybes. Savo atitolimą nuo būties ligonis dažnai išgyvena kaip „derealizaciją”. Šį vyksmą kartais apibūdiname kaip susvetimėjimą. Suprantama, kad, atsidūręs prie pat nebūties, mūsų ligonis dažnai netrunka peržengti ir susinaikinimo slenkstį. Arba, trokšdamas greičiau padaryti galą savo kančioms, paspartina šį vyksmą nuodais, alkoholiu.
Taigi neramastinga baimė yra pamatinė kenčiančios būties nuostata, kurią galų gale galima paaiškinti tuo, kad individas nesugeba suvokti transcendentinės būties (nepajėgia transcendentiškai mąstyti). Įsigilinęs į daiktus, jis pasisavina ne būties, bet nebūties teikinį (predictio „incompleta”).
Vienas mano pacientas, kamuojamas depresijos, savo būklės pagerėjimą taip apibūdino: „Ačiū, esu jautęsis ir blogiau nei dabar”.
Atgręžęs nugarą būčiai, pacientas išgąstingai įsisteibeilija į nebūtį. Būtis jam daugių daugiausia yra tas pat, kas Platono žmogui šešėliai ant urvo sienų.
Heideggeris mano, kad čia-būtis, t.y. buvimas pasaulyje, yra ne kas kita kaip sąlytis su pasaulio daiktais, kitaip tariant, rūpestis (Sorge). Autentiškos individo būties pilnatvė nesibaigia rūpesčiu, ji atvira šio individo būties galimybėmis. Jo čia-būtis pasiekia pilnatvę per šios čia-būties galimybes, o autentiška būtis jam dar prieš akis.
Kenčianti būtis skendi rūpestje. čia-būtis atsiveria nuo galimos pilnatvės pasireiškimo. Ateities galimybės nėra organiškos individo egzistencijos dalis; vietoje galimybių viešpatauja nebūties neišvengiamybė.
Vienas mano ligonis, engiamas religinio pobūdžio kančios, kasdien eidavo į bažnyčią išpažinties. Priežastis buvo ta, kad per ankstesnę išpažintį jis esą tikrai kažką nuslėpęs, tik neatmena ką; bet tai jis tikrai padaręs tyčia. Taigi jis mąsto taip: kažką tyčia nutylėjau, vadinasi, esu nusidėjėlis.
O iš tikrųjų yra priešingai: įsigalėjus kaltumo jausmui, sąmoningi mūsų ligonio veiksmai palengva nunyksta: viską išpažinau ir vis dėlto ne viską išpažinau. Taip „žinau” pavirsta „nežinau”, „tikiu” pavirsta „netikiu”, „padariau” pavirsta „nepadariau”. Patologinis kaltės jausmas (viena iš nerimastingos baimės formų) sunaikina būtį, o visi argumentai neišvengiamos nebūties akivaizdoje pasidaro niekingi.
Žmogus, praradęs ryšį su būtimi, pamažu ėda save ir išsižada savo ontologinio ypatingumo. Jis sunyksta dar nenumiręs. Tad jo tikroji mirtis – jau nebe jo mirtis, bet mirtis apskritai. Tokio žmogaus mirtis Heideggerio prasme yra niekatrosios giminės žmogus (Das Man) mirtis. Jo būtis tarp sunykimo ir mirties yra jau nebe individo, bet apskritai žmogaus būtis; ji ne kas kita, kaip gyvaliojimas.
/…/
Autentiška būtis – tai galimybių ir atliktų darbų organiška vienybė ir pusiausvyra, iš kurios sklinda tikra transcendencija.

[Laslas Tringeris. Kenčiančios būties analizė]