Akimirka tęsiasi

Labai seniai, dar aklų poetų laikais, kuriuose iki šiandien knibžda aibė mitų, apie transcendenciją buvo žinoma tiek pat, kiek šiandien. Dabar apie ją yra daugiau atspėta. Juk natūralu, kad laiko tėkmėj prasmegę kūnai, turėję protus, kuo giliau grimzdo, tuo daugiau dumblių rado, net jei ir nenumanė, kad be jų veikiausiai uždustų ar žūtų kovoje dėl deguonies. Kuo daugiau meluojama, nežinant tiesos, tuo daugiau atrandama, dar labiau jos nebežinant. Gana keista yra tai, jog amžinybė, jos ypatybės ir pasiekiamumas, yra plačiai aptariamas fenomenas, ypač religinių organizacijų, nors, logiškai tariant, jos nėra ir negali būti jau vien dėl to, kad tai, kas galbūt yra ir visada bus, ne visada buvo. Jeigu deklaruojama, kad žmogus po mirties pereina į kitą – amžinąjį – gyvenimą, reikėtų pridurti, kad kurį laiką jis buvo čia – laikinajame – gyvenime, ir jau vien dėl to jis niekada nebus amžinas, o jei transcendencijoje buvo ir prieš gimimą, vadinasi, jo amžinybė nebuvo tolydi.

Šioje vietoje reikalingas fatališkai kvestionuotinas klausimas: ar amžinybė tikrai yra transcendencijoje? Austrų filosofas Liudvigas Vitgenšteinas teigia, kad jeigu „amžinybė suprantama ne kaip begalinė laiko tąsa, o kaip belaikiškumas, tuomet amžinai gyvena tas, kuris gyvena dabar.“ Pats pasakymas „dabar“ nurodo akimirką, kuri nei baigiasi, nei prasideda. Galime padalyti laiką į momentus, priklausomai nuo vyksmo juose, tačiau nepastebėsime, kada baigėsi viena akimirka, o kada prasidėjo kita. Tad „dabar“ iš esmės yra beprecedentė akimirka. Klausimas – ar ji apskritai trunka? Jei taip – kada? Nes „dabar“ mums nieko nepasako, kadangi dabar ano „dabar“ jau nebėra.

I. Transcendentinė amžinybė

Kalbant apie tokį reiškinį, kaip amžinybė, juolab transcendentinė, neišvengiamai reikia pabrėžti, kad, nors sąvoka skirta apibūdinti laiką, iš tikrųjų apima ir erdvę. Ar laikas įmanomas be erdvės? O atvirkščiai? Vienas be kito jie nustoja prasmės, o tai reiškia, kad tokiai amžinybei yra reikalingas anapusinis pasaulis, kuris ir apibrėžiamas žodžiu „transcendencija“. Čia nė patys to nenorėdami įsibrauname į religijos veiklos sferą. Tačiau kas varo religiją? Dogmatinis transcendentalumo aiškinimas, remiantis senoviniais raštais, ir, Imanuelio Kanto perfrazuotais žodžiais tariant, esybė pati savaime. Tai Dievas, po kurio nieko nėra savaiminio ir išimtinio. Visos išimtys aiškinamos visagalės esybės užmojais. Kitaip tariant, gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai ir net religija išimtinai aiškinama pačia religija, kaip teigė vokiečių teologas Rudolfas Otto, „religija prasideda pačia savimi“. Perfrazavus L. Vitgenšteiną, paklauskim savęs: ar išsprendžiama mįslė tuo, kad nuo manęs nepriklauso niekas, nes visa, ką darau, yra Dievo žinioje? Čia prasmės netenka ne tik erdvė ar laikas, bet ir tai, kas juose yra – egzistuojantis individas.

Kadangi transcendencija yra už sąmonės pažinimo ribų, labai patogu viską aiškinti Dievu, kuris apskritai negali būti nei patvirtintas, nei paneigtas. Tariant, kad jis yra „už sąmonės pažinimo ribų“, nereikia jokių argumentų jį teigti, bet atmesti jį galima tik racionaliais įrodymais. O kaip tai padaryti, jeigu jis yra už sąmonės pažinimo ribų? Vadinasi, visa bus tik spėjimai. Religinės transcendencijos fenomenui tinka pritaikyti žodžius iš lenkų rašytojo Vitoldo Gombrovičiaus dienoraščio: „kiekvienas postulatas, kurio neįmanoma realizuoti, priverčia iškreipti ir padirbti gyvenimą.“ Čia galima konstatuoti, kad religijos pomirtinis gyvenimas kartu su savo amžinybe ir visagale esybe yra padirbtas ir iškreiptas tiek, kiek apie tai aprioriškai teigiama raštuose ir kalbose.

Tokiu atveju į amžinybę, kuri yra transcendencijoje, reikia gilintis tiek, kiek ji pažini sąmonei. Žmogaus smegenys yra menkai pažįstama zona, tad sąmonė iš esmės yra nepažini pati sau. Ji atskirai gali visiškai pažinti ir transcendenciją, tik pati liks nepažini, nes pati ji yra transcendentali. Sąmonė yra neatskiriama nuo pasąmonės, o ši galbūt ir yra visa transcendencija? Tai paaiškintų ir religinius bei mokslinius teiginius, kad sielą, kaip ir pasąmonę, turi tik žmogus. Gyvūnas neturi transcendencijos savyje, todėl negali patekti į amžinybę, kadangi siela yra amžina, amžina transcendentinėje amžinybėje, kuri yra ne kas kita, kaip pasąmonė, kurios gyvūnas neturi…

Grįžtant prie sąmonei pažinios amžinybės kaip begalinės laiko tąsos, dera nepamiršti, kad substancijoje, kurioje manome esą, tokia amžinybė negalima, nes laikas čia reprodukuojasi. Religijos iškelta transcendencija negali būti realizuota, tad iš esmės jau yra atmesta. Kas lieka? Vienintelis išsigelbėjimas – ateitis, kuri, anot rusų poeto Josifo Brodskio, yra panacėja nuo / to, kam būdinga kartotis. Tačiau ateitis pati savaime yra tik hipotezė, o iki šiol ėjusi dabartis vis buvo prieš tai buvusios dabarties – jau praeities – pasikartojimas: naktis po dienos, žiema po vasaros, supuvimas po pražydimo…

Kitokią amžinybės sampratą iš esmės siūlo Lietuvoje gimęs prancūzų filosofas Emanuelis Levinas, savo veikale „Totalybė ir begalybė“ (1961) teigiantis, kad Dievo pažinimas, totalybės ir begalybės idėja moralinei sąmonei yra nepažinūs be santykio su žmonėmis. Toks socialinis santykis padeda skleistis metafizikai.

Metafizika geba triuškinti aksiomas, tačiau tai jau nebėra ta transcendencija, kuri, atmetus anapusinį pasaulį ir hipotetinę ateities amžinybę, egzistuoja niekur – pačiame paribyje, vos pasibaigus materialiai substancijai.

II. Beprecedentė akimirka

Akimirka tol tęsis, kol aš panorėsiu,

leisis padalinama į amžinybes,

pilnas kulkų, skrydy sulaikytų.

Wislawa Szymborska

(iš lenkų k. vertė Janina Degutytė)

Akimirka, priešingai nei sekundė ar vienas jos nuošimtis, nėra laiko matavimo vienetas. Visas gyvenimas gali trukti tik akimirką, kaip dažnai mėgstama sakyti. Jeigu amžinybė yra belaikiškumas, o dabar gyvenantis individas gyvena amžinai, tai akimirka netrunka nė kiek laiko. Atsakymas į klausimą „kiek laiko trunka amžinybė“ būtų „amžinybę“, todėl tokį klausimą galima iškelti, tačiau ne atsakyti į jį. Kas gi sakytų, jog para trunka parą? Tas pat sakyti, kad žmogus yra žmogus. To net teiginiu nepavadinsi. Kur kas kitaip esti, jei klaustume, „kiek laiko trunka akimirka“, nes atsakymas „amžinybę“ tinka. Todėl galima tarti, kad amžinybė ir akimirka – neišmatuojamos laiku, vadinasi, yra belaikės ir sudaro vienį, kuriam apibrėžti labiau tiktų skaičius nulis, nes juo nieko neįvardysi.

Dabartis yra realybė, o ši – žmogaus sąmonės darinys. Sąmonė yra neaprėpiama erdvė, tad joje telpa kur kas daugiau nei vien tik dabartis. Apie klaidžiojimus sąmonėje rašė Rumunijoje gimęs prancūzų rašytojas Eženas Jonesko romane „Vienišius“ (1975), kur individas patiria keistas būsenas, kada suabejoja realybės tikrumu: „Ir vėl atsidūriau keistame sąmonės pariby. […] Realybė virto savotiška tuščia erdve, kurią aš užpildžiau.“ Jis tapatina save su gatvėje sutinkamais žmonėmis, kurie vis dingdavo pasitraukę iš akipločio, tarsi būtų gimę vien tam, jog pasirodytų akyse. Pasakotojas svarsto apie atsiskyrimą nuo kitų, užsisklendimą socialinėje vienatvėje, kuri yra ribota. Rašytojo perteikiamos būsenos panašios į E. Levino rutuliuojamas mintis apie begalybės ir Dievo pažinimui būtiną socialinį santykį. E. Jonesko požiūriu, kiti žmonės reikalingi ir tam, kad galėtum nuo jų atsiskirti. Tuo metu E. Levinui kitas „yra pati metafizinės tiesos vieta, ir jis yra būtinas mano ryšiui su Dievu.“ Abejiems yra svarbūs kiti individai, nes be jų negali nei sukurti socialinio santykio, nei atsidėti socialinei vienatvei.

Kiti asmenys gali paliudyti tavo buvimo laiką. Čia buvai – čia tavęs jau nėra. Todėl amžinybė iš esmės pasireiškia vienatvėje, nes tada, kada esi vienas, niekas neliudija jokių pokyčių. Jeigu galėtum visiškai izoliuotis nuo saulės spindulių ir neturėti jokių priemonių susisiekimui su spinduliuose ar jų krašteliuose skendinčiu pasauliu, laiko pojūtis po kurio laiko absoliučiai išnyktų. Visiška vienatvė visiškai nepripažįsta laiko, todėl belaikė vienatvė yra amžinybė. Laikas, nepaisant to, yra jis ar jo nėra, nė kiek nepakinta. Kinta žmogaus suvokimas, vadinasi, ir jo egzistencija.

Panašias kvestionuotinos tikrovės – taigi ir dabarties-akimirkos-amžinybės – būsenas, perteiktas E. Jonesko, patiria ir poeto Aido Marčėno knygos „Ištrupėjusios erdvės“ (2012) įžanginio, teminio eilėraščio lyrinis subjektas:

kiek bepildyčiau

gyvenimo turiniu

proto kloaką –

gausėja jūsų

                    kasryt

ištrupėjusios r dvės

 

Kaip begyventum, erdvė plečiasi, tačiau trupa. Sąmonė – beribė, bet nepastovi, greitai trūkinėjanti it pigūs batraiščiai. Tartum užburtas ratas kartojasi vis tas pat – horizontai didėja ir čia pat eroduoja. Žmogus yra tarytum uždarytas tose erdvėse. Kiekvieną rytą šviesa vėl nutvieskia veidą, o naktis įsispraudžia kažkur tarp užmaršties klodų. Visa tai vyksta dabar. Rytas yra dabar, rytojus niekada neateina, nes praplėšus akių vokus vis tebesi tas pat ir ten pat, esi „Aš“ ir esi „dabar“. Tai – amžinybė.

Jeigu tokie nuolatiniai pasikartojimai yra amžini, galime paanalizuoti, kokia jų kilmė. Netrukus pamatysime, kad amžinybė netelpa realybės rėmuose, ji tartum akimirkų prikrautas luotas atsiiria iš pasąmonės, kuri retai paklūsta sąmonei.

III. Atmintis ir déjà vu fenomenas

Nėra tiksliai žinoma, kada atsirado pirmasis laikmatis, tačiau laikrodžio vardas jam pirmąsyk suteiktas XIV a. Tai buvo saulės laikrodis. Pirminė paskirtis – padėti orientuotis šviesoje, tiksliai nustatyti, kada pradės temti. Vėliau jie buvo tobulinami, atsirado spyruokliniai, švytuokliniai, elektroniniai laikrodžiai… Laikas ilgainiui tapo vis svarbesnis žmonijai. Tačiau jis ne tik naudingas, bet ir žalingas. Laiko stebėjimas ir gailėjimasis negalint jo sustabdyti gali pražudyti žmogų. Juk ir žodis „laikinas“ kilęs iš žodžio „laikas“. Skaičiuojant laiką, žinant įvykusį jo praėjimą, savaime ir mirties baimė didėja, o laiko stebėjimas ją artina, kadangi nyksta laikas, kurį stebi, užuot juo naudojęsis; apie tai dienoraščiuose rašo Aidas Marčėnas: „Kuo labiau neturi laiko, tuo labiau laikas turi tave.“ Bet ar visa tai nėra sąmonės vaizdinys? Ar mes nesusikuriame laiko tik tam, kad šis mus sunaikintų? Juk jis nėra vientisa tąsa, nes situacijos, emocijos ir netgi mintys kartojasi…

Atmintis leidžia individui pajusti laiko tėkmę, suvokti savo būtį ir netgi abejoti ja. Be atminties nėra nieko išliekamo – pamiršti mirusieji, kurių pėdsakų nebėra, nustoja būti kada nors egzistavę, jei niekas jų neatmena. Betgi vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė veikale „Apie istorijos žalą ir naudingumą“ (1874) rutuliuoja mintį, kad laimė įmanoma tik neistoriškoje akimirkoje, kurioje nėra prisiminimų naštos. Jei tokia akimirka yra amžinybė, vadinasi, individas gali būti laimingas tik amžinoje – beprecedentėje – akimirkoje. Ir pati tokia akimirka iš esmės galima tik neslegiant praeities jungui, tačiau be šio išnyksta bet kokia empirika, o tai reiškia, jog amžinybėje nieko nėra ir niekas nevyksta, išskyrus dabartį ir pačią amžinybę. Tad prie F. Nyčės svarstymų apie laimę, kuri galima tik neistoriškoje akimirkoje, nes šioje be prisiminimų nėra nuobodulio ar kančios, reiktų paklausti, ar žmogus yra laimingas nieko neveikdamas? Juk tokį sąstingį mes iš esmės ir vadiname nuoboduliu. O ilgas nuobodulys virsta kančia, kuri tikrai neišsprendžia mįslės, kad gyvenu amžiną kančią.

Kiek kitaip yra su veikla. Nesvarbu, ar ji aristoteliškai dora, ar mefistofeliškai bloga. Veikla suponuoja skirtingus prisiminimus, kurie gali kartotis, vadinasi, atmintis yra dabarties laikmena, leidžianti suvokti, kad dabartis nesibaigė, o anksčiau buvusioji tėra smegenų stalčiaus užpildas. Betgi tokių stalčių yra daugybė, o spintelė, kuri šiuo atveju yra centrinė nervų sistema, tokia paini ir įmantri, kad viską, ką turi, laisvai maišo, kuria ir naikina. Šitaip atsiranda pasikartojimai, netgi tokie, kurių niekada nėra buvę. Tai vadinamasis déjà vu reiškinys.

Tokį reiškinį, galime manyti, patiria ir E. Jonesko romano pasakotojas: „Ir vėl atsidūriau keistame sąmonės pariby.” Žodis „vėl“ nurodo pasikartojimą. Tai, kas kartojasi, yra vienoda, nekinta, vadinasi, amžinai taip pat. Tad galime tarti, kad amžinas yra pasikartojimas, todėl ir amžinybė yra ne kas kita, kaip nuolatinis kartojimasis. Toks pasikartojimas – déjà vu – vyksta žmogaus pasąmonėje, arba tiksliau – nesąmonėje. Taip iš esmės vėl grįžtame prie pasąmonės kaip transcendencijos, dėl to dalinai galime konstatuoti, kad amžinybė yra transcendencijoje, nes pasikartojimas, vykstantis individo nervinėse struktūrose, yra sunkiai atpažįstamas, taigi esti už sąmonės pažinimo ribų – transcendentalus.

Svarstant amžinybės problemą, svarbu nepamiršti, kad ne tik nežinomybė yra amžina, bet ir amžinybė tolygi nežinomybei. Visų pirma dėl to, kad religinė amžinybė kartu su jos kūrėju yra transcendencijoje, – už sąmonės pažinimo ribų – todėl egzistuoja ne daugiau nei neegzistuoja. Užtat ši versija šiuo atveju atmetama. Amžinybė, vykstanti šiame pasaulyje, kuris galbūt ir yra vienintelis, esti tiek vieną akimirką, kuri yra belaikė – beprecedentė, todėl nulinė. Tokia akimirka netrunka nė kiek laiko, nes ji ne tik begalinė, bet ir bepradė. Tačiau beprecedentę akimirką vykstanti amžinybė yra niekas, kadangi nėra praeities, o ateitis – niekada neišsipildanti hipotezė. Dėl šios priežasties reikalinga veikla, kuri sąmonėje sukelia pasikartojimus, o tokie déjà vu pasikartojimai nėra aiškūs ar priežastingi, tad iš esmės yra transcendencijoje. Individo, sugebančio kai kada nepaisyti instinktų, smegenys yra fenomenalios, todėl nepažinios sąmonei, vadinasi, jos esmė yra transcendencijoje. Kadangi nuolatinis vidinis kartojimasis ir yra amžinybė – tai ji dėl sąmonei nepažinaus pasąmonės esmingumo yra transcendencijoje. Šitaip prieiname galutinę išvadą – amžinybė yra ne kas kita, kaip transcendentali atmintis, todėl mįslinga, nes ji nėra atskirta nuo dabartinio gyvenimo. Individui belieka hamletiška dilema – būti laimingam stovinčioje amžinybėje arba tokiam nebūti.

Autorius Vytautas Vyšniauskas, 2013 m. sausis

zvake

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code